Himnas DONORYSTEI

     Kad prisimintų mane,
     atiduok mano regėjimą žmogui, kuris nė karto nematė patekančios saulės,

     kūdikio veido ar moters meilės žvilgsnio.

 
     Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis.

 
     Atiduok mano kraują šešiolikmečiui, ištrauktam iš sudaužytos mašinos,

     kad jis išvystų žaidžiančius savo vaikaičius.

 
     Atiduok mano inkstus tam, kurs priklauso nuo mašinos,

     padedančios jam išgyventi dar vieną savaitę.

 
     Pasiimk mano kaulus, kiekvieną kūno raumenį, skaidulą, nervą

     ir padėk žengti žingsnį suluošintam vaikui.

 
     Ištirk mano smegenų kerteles.

 
     Jei reikia, paimk mano ląsteles ir išaugink jas taip,

     kad vieną dieną nebylys berniukas sušuktų, išgirdęs plazdant šikšnosparnį, 
     o kurčia mergaitė išgirstų lietų, barbenantį į jos langą.

 
     Sudegink tai, kas liks iš manęs, o pelenus išbarstyk pavėjui, kad geriau augtų gėlės.

 
     Jei privalai ką nors palaidoti, tebūnie tai mano ydos, mano silpnybės 
     ir visi išankstiniai nusistatymai prieš kitus žmones.

 
     Atiduok mano nuodėmes velniui.
     Atiduok mano sielą Dievui.

 
     Jei kartais norėtum prisiminti mane, padaryk gerą darbą ar tarki žodį žmogui,
     kuriam esi reikalingas.

 
     Jei padarysi, ko tavęs prašau, aš gyvensiu amžinai.

Robertas N. TESTAS

Donorystės himną iš anglų kalbos išvertė

poetas A. Danielius