Donorystė suteikia gyvenimo viltį. Koks neapsakomas stebuklas įvyksta, kai balansavusieji tarp gyvybės ir mirties po organų persodinimo operacijų tarsi pakyla antram gyvenimui. Padėkos žodžius jie taria ne tik juos operavusiems ir gydžiusiems medikams, bet ir žmonėms, kurie skaudžią artimo šeimos nario netekties minutę pasielgė kilniaširdiškai ir dovanojo velionio organus.

Istorinė operacija

     „Nežinau, kieno plaučius man persodino, bet esu labai dėkinga tos moters artimiesiems. Esu tikinti, visada už ją pasimeldžiu, – sako Jurbarko rajone, Skirsnemunėje, gyvenanti Rita Petraitienė, kuriai prieš trejus su puse metų buvo persodinti donoro plaučiai. – Džiaugiuosi kiekviena diena, namiškiais, sulaukusi antro anūko. Gal kam nors atrodo, kad tai maži džiaugsmai, bet man jie yra be galo dideli. Žmogus turbūt nevertina, kad gali laisvai kvėpuoti, vaikščioti. Kadangi viso šito neturėjau, o dabar kvėpuoju be deguonies aparato, galiu į parduotuvę nueiti, šventėms ruoštis, laukti atvažiuojančių vaikų – tai pats nuostabiausias dalykas.“

     2007-ųjų liepą Kauno medicinos universiteto klinikose profesoriaus Rimanto Benečio Ritai atlikta transplantacija gali būti vadinama istorine: pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse persodinti plaučiai. Medikai teigia, kad plaučių persodinimo operacija yra daug sudėtingesnė nei širdies. Kai kuriais transplantavimo etapais plaučiai yra jautresnis organas. Gal todėl Lietuvoje pirmoji širdies persodinimo operacija buvo atlikta dvidešimtmečiu anksčiau nei plaučių – 1987-aisiais.

Pasiryžo ne iš karto

     Tai, kad Lietuvoje dar nebuvo daryta tokia operacija, baugino ir Ritą Petraitienę. Nors ji dėl lėtinės plaučių ligos jau negalėjo gyventi be aparato, papildomai tiekiančio deguonį, transplantacijai pasiryžo ne iš karto.

     „Tada tokių operacijų Lietuvoje dar nedarė, todėl man siūlė ieškoti rėmėjų ir važiuoti operuotis į Vokietiją. Nevažiavau, nes kurgi rasi tų rėmėjų, – pasakoja prieš ligą medicinos sesele dirbusi Rita. – Dar pratempiau dvejus metus, mano sveikata vis blogėjo. Tuomet profesorius Rimantas Benetis plaučių persodinimo operacijas jau buvo daręs užsienyje ir man pasiūlė: „Jei atsirastų donoras – operuočiau jus Kaune.“

     Donoras atsirado, tačiau Rita operuotis nesutiko. Pabūgo nežinomybės, baiminosi ir to fakto, kad Lietuvoje dar niekam nebuvo plaučiai persodinti. O ji vis silpo.

     „Gulėjau suriesta į kamuoliuką, savęs nebeapsitarnavau, net valgyt pasiimti nebegalėjau, deguonies aparatas buvo reikalingas visą parą. Gulėjau ir laukiau, kada uždusiu“, – prisimena slogias dienas Rita.

     Po metų vėl atsirado donoras. Transplantacijos baimė nebuvo pradingusi, tačiau Ritos būklė buvo tokia bloga, kad ji šį kartą pasiryžo.

     „Tada turbūt gyvenau paskutines dienas, – prisimena Rita. – Ir lyg Dievo dovana kaip tik tuo metu atsirado donoro plaučiai. Kai paskambino ir paklausė, ar sutinku operuotis, man jau buvo tas pats. Galvojau: ar taip uždusiu, ar užmigsiu ant operacinės stalo. Rinkausi lengvesnį kelią – maniau, neprabusiu po operacijos.“

     Transplantacija buvo sėkminga. Praėjus vos trims savaitėms Ritą medicinos seselės išvedė į klinikų kiemą pasivaikščioti.

     „Negalėjau patikėti: aš paeinu ir nereikia deguonies aparato. Sesutės prašiau įgnybti į ranką – ar nesapnuoju?“ – pasakoja Rita.

     Dabar ji jaučiasi gerai, gyvena visavertį gyvenimą, ir valgyti padaro, ir namus susitvarko. Žinoma, turi saugotis infekcijų, neperšalti.

     „Eina jau ketvirti, stebuklingi, metai...“ – šypsosi Rita, per Kalėdas atšventusi 50-metį.

Kito kelio nebuvo

     Sunkia kepenų liga sirgusi kaunietė Genė Puzinienė donoro laukė apie 6 metus. Jos būklė buvo tokia bloga, kad dažnai ištikdavo kraujoplūdžiai, sunkiai vaikščiojo ir savarankiškai nebeišeidavo iš namų. Pasak medikų, Genei buvo likę gyventi nedaug. Vienintelė likusi išeitis – kepenų persodinimas.

     Prieš penkerius su puse metų avarijoje žuvo jaunuolis. Tėvai sutiko paaukoti žuvusio sūnaus organus, kad išgelbėtų gyvybes kitiems. Viena jų buvo Genė Puzinienė.

     „Staiga atsiradus donorui, buvau iškviesta atvykti į klinikas per dvi valandas. Bijojau, bet kito kelio nebuvo. Be donorinio organo būčiau gyvenusi gal tris savaites. Vyliausi, kad operacija pasiseks“, – prisimena Genė.

     Operavo ją Kauno medicinos universiteto klinikose profesorius Juozas Pundzius, asistuojant chirurgui Giedriui Barauskui. Itin sudėtinga dešimt valandų trukusi kepenų transplantacija pavyko, nebuvo jokių komplikacijų.

     „Mane operavę gydytojai – Dievo išrinktieji, nes turbūt ne kiekvienas galėtų tai padaryti, – tvirtina G. Puzinienė. – Labai dėkinga donoro artimiesiems už galimybę gyventi ir užauginti sūnų. Tada jam buvo 14 metų – labai bijojau, kad liks našlaitis.“

     Penkiasdešimt ketverių Genė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių pritaria donorystei.
„Gal sunku artimojo netekties valandą apsispręsti, tačiau tikiuosi, kad tai padaryti bus lengviau, kai matys, kaip kilni donoro auka pratęsia gyvenimus kitiems“, – sakė G. Puzinienė.

Nori atsigerti daug vandens

     Keturiasdešimt vienų Nina Balechova laukia jau antrosios inksto transplantacijos. Prieš daugiau nei vienuolika metų sutrikus inkstų veiklai Ninai teko kas antrą dieną važinėti į klinikas atlikti kraujo dializės. Ji taikoma, kai savi inkstai nebesugeba pašalinti iš organizmo nereikalingų medžiagų, palaikyti normalios šarmų ir rūgščių pusiausvyros.

     „Tuo metu dializės buvo sunkios ir alinančios. Kai kurie ligoniai jų bijojo ir neišgyveno“, – prisimena Nina.

     Inksto persodinimui ryžosi nelengvai – baiminosi galimų komplikacijų. 1999-aisiais Niną operavo Vilniaus Santariškių universitetinėje ligoninėje. Apie donorą ji žino nedaug: tai buvo 21 metų vaikinas. Nina bažnyčioje uždegė žvakelę dėkodama donoru tapusiam ir išgelbėjusiam jos gyvybę vaikinui.

     „Taip daro visi ligoniai, – sako Nina. – Tarpusavyje artimai bendrauja vadinamieji inkstų broliai ar seserys – tie, kuriems teko to paties žmogaus donoriniai organai.“ Su šiuo donoro inkstu Nina gyveno devynerius metus. Dabar jau antrus metus jai vėl atliekamos dializės, moteris vėl laukia eilėje donoro inksto.

     „Dabar sveikata daug prastesnė, energijos mažiau nei tais metais, kai gyvenau su donoro inkstu, – teigia Nina. – Labai laukiu transplantacijos: turiu daug planų, noriu pakeliauti ir... atsigerti daug vandens, nes dabar negalima – labai griežtos dietos.“

Violeta Gustaitytė
, 2010-12-29