 |
Su donoro inkstu gyvenančiai ir cukriniu diabetu sergančiai moteriai susilaukti vaikų – tolygu stebuklui. Laima Kuckailienė – pirmoji Lietuvoje, kurią aplankė tokia laimė. Sūnų ji pagimdė beveik po dešimt santuokos metų.
Negali nešioti vaiko
Alytuje gyvenantys Laima, Richardas ir Nojus Kuckailiai iš pirmo žvilgsnio – eilinė šeima. Richardas anksti ryte skuba į darbą, o Laimos laimė kasdien prasideda nuo sūnaus šypsenos. Namo grįžusį tėtį beveik metukų Nojus pasitinka plodamas rankytėmis ir jau savarankiškai žingsniuodamas.
Motinystės džiaugsmas kiek užgožė asmeninius moters poreikius, bet jų nepaisyti nevalia, nes yra gyvybiškai svarbūs.
„Turiu skirti dėmesio ne tik vaikui, bet ir sau: reikia laiku gerti vaistus nuo inksto atmetimo, nuolat matuotis gliukozės kiekį kraujyje, vengti didesnio fizinio krūvio. Dėl to, pavyzdžiui, negaliu paimti ant rankų vaiko, nes jis jau sveria apie 10 kilogramų. Nuo kitų mamų skiriuosi ir tuo, kad apskritai dažniau ir greičiau pavargstu“, – vardijo 36-erių L. Kuckailienė, diabetu serganti nuo aštuonerių metų.
Prieš ketverius metus jai buvo persodintas donoro inkstas, nes dėl diabeto komplikacijų buvo nustoję funkcionuoti abu savi. Net ir tuomet, kai sveikata buvo tokia silpna, kad negalėjo pakilti iš lovos, moteris nenustojo svajoti susilaukti kūdikio.
Adatos net sapnuodavosi
Vaikystėje Laimai labai dažnai kartojosi ausų uždegimas, ji buvo liesesnė už kitus bendraamžius, bet gydytojai diagnozuodavo tik išsekimą. Vieną dieną mergaitė staiga apalpo, ją išvežė į ligoninę, o iš ten namo grįžo su bloga žinia – serga diabetu. Vaiko gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
„Jau nuo pat pirmos dienos buvo leidžiamas insulinas, net kelis kartus per dieną. Leisdavo visur: į kojas, į užpakalį, į pilvą, į nugarą. Ašarų buvo daug. Ir mamos, ir mano. O adatos sovietiniais laikais buvo labai storos, todėl injekcijos – labai skausmingos. Tai – ne dabartinės adatos. Man net sapnuodavosi jos naktimis. Bet toks gyvenimas – reikėjo leisti insuliną, ir viskas“, – atsiduso moteris.
Diabetas jos vaikystę pavertė pragaru ne tik dėl skausmingų ir dažnų injekcijų. Į tortus ir kitus saldumynus mergaitė galėjo tik žiūrėti ir buvo priversta gerti daug mineralinio vandens, kurio labai nemėgo.
Tarnybinio romano siužetas
Nors Laima labai stengėsi gyventi pagal visus medikų nurodymus, liga ėmė rodyti savo nagus. Dėl pradėjusio silpti regėjimo, o tai buvo dar viena diabeto komplikacija, jai po dešimtos klasės teko mesti mokyklą.
„Toliau nesimokiau. Bijojau. Gydytojai įspėjo: jei mokysiuos, daug skaitysiu, rašysiu, galiu visai apakti“, – pasakojo likimo nelepinta alytiškė.
Pabandžiusi vieną, kitą darbą, ji galų gale atsidūrė taksi dispečerės kėdėje. Toje pačioje firmoje vairuotoju dirbo ir Richardas.
„Vairuotojams reikėdavo dispečeres ryte atvežti į darbą, o vakare parvežti namo. Pasitaikydavo, kad ir jis mane veždavo. Vėliau jau vežiojo nuolat“, – prisiminimai šildo moterį.
Iš pradžių kavalieriui ji nė žodžiu neužsiminė apie savo ligą ir apie tai, kaip ši apsunkina gyvenimą.
„Pasirodo, jis apie tai sužinojo iš kitų. Apie savo bėdas buvau sakiusi viršininkui, kai kurie kiti bendradarbiai irgi žinojo. Kai su Richardu norėjau pasikalbėti apie diabetą, kas manęs laukia, jis pasakė, kad viską žino. Abu tikėjomės, kad viskas bus gerai“, – nusikėlė į draugystės pradžią alytiškė.
O kaip jaunas vyras reagavo į žinią apie sunkią ligą, kuria serga jo nusižiūrėtoji mergina?
„Net neprisimenu, kaip ten viskas buvo ir kas man pasakė. Laima man labai patiko ir į nieką nekreipiau dėmesio. Tikėjau, kad viskas bus gerai. Visiems irgi reikia taip daryti. Nelaikau savęs didvyriu, kad įsimylėjau sergančią merginą“, – nesureikšmino R. Kuckailis.
Gyvybę palaikė aparatas
Abipusė simpatija virto meile, tačiau ji L. Kuckailienės neapsaugojo nuo naujų diabeto komplikacijų. Iš pradžių moteris jautėsi gerai, inkstų problemas matė tik gydytojai, tyrę kraują, šlapime buvo per daug baltymo. Ir jo vis daugėjo. Praėjus metams nuo vestuvių, kai Laimai tebuvo 26-eri, nustojo veikti abu jos inkstai.
Tam, kad išgyventų, alytiškė triskart per savaitę vyko į ligoninę atlikti dializės procedūrų, per kurias iš kraujo pašalinami medžiagų apykaitos produktai, susikaupęs per didelis skysčių kiekis. Ir taip – ketverius metus.
„Per dializes aš alpdavau, savijauta buvo neapsakoma“, – nenori to prisiminti moteris. Visgi būtent šios procedūros palaikė jos gyvybę.
Dusino ir nuolat troškino
Neveikiant inkstams, organizme ima kauptis skysčiai ir kenksmingos medžiagos.
„Baisu. Kūnas ima tinti, dusina, pykina, neįmanoma miegoti gulint – naktimis dažnai sėdėdavau“, – vargais dalijosi L. Kuckailienė.
Jai teko nuolat kęsti troškulį, skaičiuoti net ir sriubos šaukštus ar suvalgomų vaisių kiekį. Skysčių dienos norma buvo tik pusė litro. Jeigu peržengdavo ribą, pavyzdžiui, suvalgydama į valgiaraštį neįtrauktą obuolį ar išgerdama vienu kitu gurkšniu daugiau vandens, per dvi dienas – nuo dializės iki dializės – priaugdavo net apie 4–5 kg.
„Troškulys po dializių būna dar didesnis“, – aiškino moteris, troškulį bandydavusi pergudrauti čiulpdama sušaldyto vandens ledukus.
Lovoje praleido pusmetį
Savijauta kartais būdavo tokia bjauri, kad L. Kuckailienė pritrūkdavo ir jėgų, ir noro keltis iš lovos. Vienas toks kartas išsitęsė beveik iki pusmečio.
„Kuo toliau, tuo sunkiau buvo vaikščioti. Galų gale pati nebegalėjau pasikelti iš lovos – mažai judant ima atrofuotis raumenys. Gydytojai sakė, kad niekuo negali padėti. Bet vieną rytą suvokiau, kad jeigu nieko nedarysiu, tai tikrai niekas nesikeis“, – neturėjo kur trauktis alytiškė.
Dauguma gydytojų tuomet liepė ieškotis neįgaliesiems skirto vežimėlio ir teigė įsivaizduojantys tik tokią jaunos moters ateitį. Patarimas pasisamdyti masažo specialistą atrodė kaip šiaudas, bet sutuoktiniai jo griebėsi visomis keturiomis rankomis. Po poros intensyvių masažo procedūrų mėnesių Laima pirmą kartą atsistojo pati. Tuomet prakaitą ji pradėjo lieti savarankiškai – stengėsi kuo daugiau judėti.
Matydamas, kad žmonos entuziazmas blėsta, vyras ją specialiai veždavo į pajūrį. Ne dėl romantikos, o sportuoti.
„Ten lipdavau nuo kopų žemyn prie jūros ir vėl atgal. Vis kažkoks paįvairinimas“, – mintyse vėl kopė į kopas L. Kuckailienė.
Treniruotės ir mankšta – tikrai ne tas dalykas, kurio pacientas trokšta po dializių, tuo labiau kad jas alytiškės organizmas sunkiai toleravo.
Kai myli – niekas nesunku
Sunkių ligonių artimiesiems tenka nepavydėtina dalia. Tai didžiulis psichologinis ir fizinis išbandymas. Bet Richardas net ir prisimindamas tą pusmetį, kai teko slaugyti iš patalo nepakylančią žmoną, kalbėjo ką kita.
„Tada nebuvo kada galvoti: sunku – nesunku. Tik nežinau, kaip viską spėdavau. Dirbau trijuose darbuose, padėdavau Laimai. Tekdavo ją ir į tualetą vesti – nebepaeidavo pati. Po dializių reikėdavo ir panešti. Miegodavau gal tik po tris valandas. Bet šito aš nesureikšminu“, – tvirtino R. Kuckailis.
Kai kurie apie šios šeimos bėdas žinoję žmonės labai stebėjosi, kodėl vyras ant savo galvos apsiėmė tokį vargą. Sutuoktiniai tikina, kad to periodo vargu tikrai nepavadintų.
„Kai žmogų myli – niekas nesunku“, – skeptikus užčiaupė atsidavęs vyras.
Pirmąkart grįžo tuščiomis
L. Kuckailienę išgelbėti nuo dializių galėjo tik inksto persodinimas.
„Operacijos aš niekada nebijojau, nes ji yra gyvenimo palengvinimas“, – tikino moteris.
Pirmas pranešimas apie atsiradusį donoro inkstą buvo iš Vilniaus, praėjus ilgiems trejiems dializių metams. Į sostinę alytiškė vyko įsitikinusi, kad namo grįš jau su sveiku inkstu.
„Planuose buvo kūdikis. Jis buvo mano didžiausia svajonė. Antra, troškau gerti ir valgyti tiek, kiek noriu“, – vylėsi tuomet Laima. Todėl jai sunku apsakyti, kas dėjosi širdyje, kai sužinojo, kad visa tai teks atidėti, ir dar neribotam laikui.
Antrojo pranešimo teko laukti metus. Jis atėjo iš Kauno. Šį kartą moteris nedrįso iš anksto džiaugtis, tačiau atlikus visus tyrimus paaiškėjo, kad jos ir donoro atitikimas – idealus.
„Iš to didelio džiaugsmo daug ko neatsimenu apie tą dieną“, – šyptelėjo alytiškė.
Nėštumas – po didinamuoju stiklu
Drąsiai svajoti apie kūdikį L. Kuckailienė ėmė iškart po transplantacijos, bet gydytojams apie tai prasitarė tik po kelerių metų – žinojo, kad anksčiau pastoti būtų buvę daugiau nei nesaugu.
Apie tai, kad po širdimi nešioja gyvybę, moteris sužinojo labai vėlai – kai laukėsi jau 10 savaičių. Anksčiau nėštumo testai jo paprasčiausiai nerodė.
„Tačiau aš pati jaučiau, o ir aplinkiniai nedavė ramybės, kad kažkas ne taip“, – šios akimirkos ir dabar dar šildo alytiškę. Visą nėštumą ji ir kūdikis buvo po didinamuoju gydytojų stiklu. Jau vien tik diabetu sergančių moterų gimdymas priskiriamas prie labai rizikingo.
Būsimoji mamytė jautėsi stebėtinai gerai. Problemos prasidėjo gerokai vėliau. Gimdyti natūraliai ji negalėjo dėl persodinto inksto ir operuotų akių, todėl Kauno klinikose moteriai buvo atliktas cezario pjūvis. Nojus gimė neišnešiotas, tačiau auga sveikas ir linksmas.
Nustato iš pirmo žvilgsnio
„Žmona labai nori dar ir mergaitės, tačiau gydytojai griežtai rekomendavo vengti antro nėštumo. Mums jau ir taip labai pasisekė. Dabar reikia džiaugtis tuo, ką turime“, – įsitikinęs išdidus tėtis. Žmona ir dabar kas dvi valandas sulaukia jo skambučio.
„Tai jau įaugę į kraują – tikrinti, ar jai nenukritus gliukozė. Jei gliukozės kiekis kelias valandas bus itin mažas, atsiranda pavojus gyvybei“, – žino vyras ir šypsodamasis pridūrė, kad turėdamas tokią patirtį gliukozės kiekį gali nustatyti vos pažvelgęs į žmoną.
Laimos ir Richardo nuomone, visas didžiąsias bėdas įveikti jiems padėjo tikėjimas.
„Jei ne Dievas, šiandien su Laima tikrai nebūtume tokie laimingi. Kuo daugiau tikėjome, tuo geryn ėjo gyvenimas“, – pastebėjo alytiškis ir tikėjimo Dievu, šviesia ateitimi bei vienas kitu palinkėjo visiems, kas skaitys šį rašinį.
Jurgita Šakienė
2012-03-13
Sveikata.diena.lt
|
|
