Igoris Deniušas (37) sako, kad šiandien po praėjusią savaitę padarytos inksto transplantacijos iš gyvo donoro esant nesuderinamoms gyvo donoro ir recipiento kraujo grupėms jaučiasi gerai. Kai pacientas sužinojo ligos diagnozę, racionalus ir pragmatiškas jo būdas neleido suglumti ir paskatino į situaciją reaguoti ramiai. „Man padėjo mano inžinerinis mąstymas. Jeigu žinau, kad yra problema ir yra jos sprendimo būdas, tada manęs tai neslegia. Nedarau tragedijos“, – šypsosi sunkią operaciją ištvėręs I. Deniušas.

Netikėta liga

     Maždaug prieš penketą metų vyras pajuto, kad jam vis dažniau maudžia galvą, kyla kraujo spaudimas, vėliau ėmė tinti kojos. Tik po pusantrų metų pacientas kreipėsi į medikus ieškodamas negalavimų priežasčių, mat pirmieji simptomai nebuvo žymūs, kad būtų buvę galima suprasti esant rimtą problemą. Po išsamių tyrimų vyrui buvo konstatuotas inkstų glomerulonefritas. Po ilgo dializės kurso ir pasiruošimo laikotarpio, galiausiai buvo atlikta inksto transplantacija iš gyvo donoro esant nesuderinamoms gyvo donoro ir recipiento kraujo grupėms. Būti inksto donoru pasisiūlė pats paciento tėtis.

Liga greitai progresavo

     Igorio liga greitai progresavo. Dar pirmosios biopsijos metu buvo pastebėta, kad inkstai pažeisti – beveik perpus buvo susitraukę, todėl gydytojai nuo pat pradžių pacientą nuteikė, kad anksčiau ar vėliau inkstą reikės transplantuoti.

     Pacientas prisimena, kad ieškant negalavimų priežasčių, tyrimų teko laukti apie mėnesį, o kai liga buvo diagnozuota, viskas vyko labai greitai. „Buvo atlikta labai daug tyrimų. Tirtas kraujas, plaučiai, darytos echoskopijos, rentgenas“, – vardina pašnekovas. Vyriškis sako iki šiol nežinantis, kokios priežastys galėjo lemti klastingos ligos atsiradimą.

Sunkus apsisprendimas

     Pasak Igorio, sunkiausia buvo apsispręsti dėl inksto donoro. „Galėjau rinktis, ar imu nepažįstamo donoro inkstą, ar savo artimojo. Gydytojai suteikė labai daug informacijos apie inksto transplantacijos iš gyvo donoro esant skirtingoms kraujo grupėms būdą. Jie sakė, kad didesnė tikimybė, jog inkstą organizmas geriau priims esant giminingai genetikai negu svetimai. Mano tėtis pats pasisiūlė tapti donoru. Aišku, lengviau būtų priimti svetimo žmogaus inkstą. Buvo sunku apsispręsti, ar priimti artimo žmogaus, ar svetimo inkstą. Pradėjau galvoti apie pasekmes savo tėčiui, baimintis, ar jam tai nekenks vėliau. Pradėjau save graužti. Tačiau susėdome pakalbėti su tėčiu ir po pokalbio šis klausimas tapo nediskutuotinas“, – prisimena Igoris.

Pakeitė nuomonę

     „Prieš operaciją reikėjo pašalinti smulkesnius negalavimus. Reikėjo susitvarkyti dantis, pašalinti tonziles. Pastarasis gydymas – labiausiai mano atmintyje įstrigęs įvykis. Buvo linksma operacija, – prisiminęs atvejį balsu juokiasi vyras. – Man davė vietinę narkozę ir aš viską mačiau, ką man darė. Mačiau, kai iš gerklės išėmė gabaliuką mėsos. Iš pradžių žiūrėjau, o po to neatlaikiau ir užsimerkiau, nors ir visiškai nieko nejaučiau“.

     Igoris džiaugiasi gydymo, priežiūros kokybe ir prisipažįsta, kad iki tol jo nuomonė apie Lietuvos specialistų galimybes, buvo kitokia. „Net nemaniau, kad Lietuvoje specialistai moka dirbti tokiame aukštame lygyje. Apie tai mano nuomonė buvo daug prastesnė, o kai pats praėjau tokį sudėtingą procesą, kardinaliai pakeičiau nuomonę apie mūsų mediciną į gerąją pusę“, – tikina sveikstantis vyras.

     Pacientas dar prieš operaciją žinojo, kad jis tik trečiasis Lietuvoje, kuriam atliekama inksto transplantacija esant skirtingoms kraujo grupėms. Tačiau nedidelė šalies praktika Igorio visiškai nebaugino. Priešingai, jis tvirtina, kad tai didelis privalumas, nes gydytojai dar labiau įtvirtina praktinius gebėjimus.

     Faktas:

     Praėjusią savaitę Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose trečią kartą buvo atlikta inksto transplantacija esant nesuderinamoms gyvo donoro ir recipiento kraujo grupėms. Pasaulyje toks inksto transplantacijos būdas jau turi ilgą patirtį, tačiau Lietuvoje pirmą kartą išbandytas tik 2010 metais.

     Mini interviu:

     L.S. apie operaciją ir inksto transplantaciją iš gyvo donoro teiravosi Vilniaus universiteto ligoninės „Santariškių klinikos“ Nefrologijos centro direktoriaus doc. Mariaus Miglino.

     - Praėjusią savaitę buvo atlikta inksto transplantacija iš gyvo donoro. Ar tai reiškia, kad tokiu inksto donoru nuo šiol gali būti bet kuris sveikas žmogus?

     - Taip, pagal galiojančius įstatymus turi būti giminystės ryšys arba sutuoktinis. Neturi būti teigiama kryžminė reakcija. Anksčiau buvo barjeras dėl nesutampančių kraujo grupių, tačiau šiandien mes tą barjerą peržengėme. Labai didelis dėmesys skiriamas donorui, nes jis turi būti visiškai sveikas. Operacija gali būti daroma tik nuodugniai ištyrus donorą, įvertinama rizika. Jeigu matome, kad yra nors menkiausia rizika, kad likusio inksto veikla gali sutrikti, tada tokio donoro paprastai atsisakoma.

     - Tikriausiai rizika, kad donoro, kurio kraujo grupė skirtinga, inkstą recipiento organizmas gali atmesti didesnė?

     - Didesnė negu transplantuojant tą pačią kraujo grupę turinčio donoro inkstą. Tačiau tą riziką stengiamės sumažinti. Reikia tinkamai pasiruošti. Likus mėnesiui iki operacijos pacientui skiriami specialūs imuninę sistemą slopinantys vaistai, taikomos tam tikros procedūros, šalinančios iš kraujo specifinius antikūnus. Tokie inkstai gali puikiai funkcionuoti taip pačiai kaip ir suderintų kraujo grupių inkstų persodinimo atveju.

     - Ar visada galima inksto transplantacija iš gyvo donoro esant nesuderinamoms gyvo donoro ir recipiento kraujo grupėms?

     - Taip, jeigu leidžia recipiento būklė – neturi gretutinių ligų. Be to, yra galimybių „langas“. Per ilgai laukti transplantacijos negalima, nes inkstų ligos greit progresuoja ir situacija tampa nepalanki transplantacijai. Laukti žuvusio žmogaus inksto tenka labai ilgai. Lietuvoje vidutiniškai tenka laukti apie tris metus. Todėl inksto transplantacija iš gyvo donoro ir esant nesuderinamoms gyvo donoro ir recipiento kraujo grupėms, yra tokių ligonių išgyvenamumą stipriai palengvinantis faktorius.

     - Prieš operaciją imuninė sistema slopinama. Ar nekyla dėl to kitų komplikacijų, juk žmogaus organizmas privalo ir toliau kovoti su liga, gydyti žaizdas, ne tik priimti svetimkūnį, bet ir įsisavinti jį?

     - Imuninę sistemą slopinantys vaistai skatina svetimo inksto priėmimą. O dėl infekcinių komplikacijų, rizika yra, nes žmogaus organizmas nustoja priešintis infekcijoms, virusams, bakterijoms, tačiau šiuo atveju vaistai skiriami atsargiai, atitinkamomis dozėmis. Jeigu iškyla infekcinių komplikacijų, tuomet šią problemą sprendžiame modernių antibiotikų pagalba. Po transplantacijos imuninė sistema vėl atsistato ir rizikos, kad vėl bus pradedama inksto atmetimo reakcija, nėra.

     - Igoriui buvo persodintas tėčio inkstas. Ar amžius turi kokios nors reikšmės ligoniui transplantuojant inkstą ar tampant šio organo donoru?

     - Biologinis amžius tikrai nėra labai svarbus. Svarbiausia, kad donoras būtų visiškai sveikas. Paskutinės inkstų transplantacijos iš gyvo donoro esant nesuderinamoms gyvo donoro ir recipiento kraujo grupėms atveju, inksto donoru buvo ligonio tėtis. Atlikta biopsija parodė, kad inkstas buvo visiškai sveikas, todėl savo funkcijas atlikti inkstas galės dar daugelį metų, gal net dešimtmečių.

     Šiuo atveju inksto transplantacija buvo vienintelis šansas gyventi toliau. Priešingu atveju grėsė pavojus gyvybei. Žinoma, galima buvo taikyti dializę, tačiau galvojant apie ilgalaikį paciento išgyvenamumą, kitos išeities nebuvo.

     - Kokios ateities perspektyvos prognozuojamos minėtam ligoniui?

     - Apie tai kalbėti sunku, nes paciento ir inksto gyvenimai gali trukti skirtingą laikotarpį. Turim pavyzdžių, kad inkstas funkcionavo 34 metus, bet būna ir taip, kad jau po mėnesio transplantuotą inkstą reikia šalinti. Bet paprastai iš gyvo donoro inkstai funkcionuoja labai ilgai. Jeigu neatsitiks nieko nenumatyto, nebus komplikacijų, tai šiuo atveju inkstas turėtų funkcionuoti ilgai. Esant būtinybei, inkstą galima transplantuoti keletą kartų.

     Apie ligą:

     Greitai progresuojantis glomerulonefritas (GPGN) – reta, tačiau viena grėsmingiausių inkstų ligų, kuriai būdingas per trumpą laiką atsirandantis ir progresuojantis inkstų nepakankamumas. Ligą sukelia įvairūs genetiniai, imuniniai, aplinkos faktoriai. Liga nepaveldima.

     Svetur:

     Nesuderinamų kraujo grupių inksto transplantacija iš gyvo donoro pirmą kartą atlikta 1981 metais Belgijoje. Beje, pirmoji tokia transplantacija buvo atlikta netyčia supainiojus donoro ir recipiento kraujo grupę.

Laura Valeikaitė
lsveikata.lt