 |
Jurbarko rajone, Skirsnemunėje, gyvenanti Rita Petraitienė – moteris, kuriai pirmajai Lietuvoje (taip pat ir Baltijos šalyse) atlikta plaučių persodinimo operacija. Kauno klinikose prieš 5,5 metų sėkmingai persodinti donoro plaučiai atvertė naują puslapį Lietuvos transplantacijos istorijoje. Nuo 2007-ųjų liepos vidurio iki šiol jau atliktos 8 itin sudėtingos plaučių ir 4 širdies-plaučių komplekso persodinimo operacijos. Galimybės laisvai kvėpuoti bei grįžti į visavertį gyvenimą šiuo metu laukia 3 žmonės.
Ketveri metai su deguonies aparatu
R. Petraitienė švenčia du gimtadienius: pirmąjį – per pačias Kalėdas, gruodžio 25-ąją, o antrąjį – liepos 19-ąją, kai Kauno klinikose profesoriaus Rimvydo Benečio vadovaujama medikų brigada jai persodino artimųjų valia organų donore tapusios jaunos moters plaučius ir prikėlė naujam gyvenimui. 47 metų moteriai gyventi bebuvo likusios vos kelios dienos – jai grėsė kankinanti ir skausminga mirtis. R. Petraitienei buvo nustatyta reta plaučių liga, kai dėl juose atsirandančių ir didėjančių cistų plyšta plaučiai. Dusulys, skausmas, bejėgiškumas tapo nuolatiniais moters palydovais. Niekas nedžiugino, gyvenimas buvo praradęs bet kokią prasmę.
Šiandien Rita mėgaujasi kiekviena diena. Ji laiminga galėdama prižiūrėti namus, ruošti maistą, minti dviratį, skirti laiko vaikaičiams – 8-mečiui Matui ir jau po transplantacijos operacijos gimusiam 2-mečiui Tomukui. Moteris neslepia, kad svetimi žmonės nesupranta jos džiūgavimo priežasties, nes niekada nepatyrė, kaip jautiesi negalėdamas įkvėpti oro gurkšnio, o kiekvienas judesys pareikalauja milžiniškų pastangų.
Ketverius metus be deguonies aparato nė dienos negalėjusi išgyventi moteris pasakoja, kad iš pradžių užtekdavę pusvalandį pakvėpuoti deguonimi, tačiau pamažu be šio aparato gyvenimas tapo neįmanomas. Pirmąjį 2,5 tūkst. litų kainavusį deguonies aparatą R. Petraitienė nusipirko pati – tada Ligonių kasa jų dar nekompensavo. Kai po poros metų jį prireikė pakeisti nauju, jau sulaukė valstybės pagalbos.
Išgelbėti galėjo tik plaučių transplantacija
Medicinos sesele ligoninėje dirbusi Rita, atrodytų, savo ligos pradžią turėjo anksti įžvelgti. Tačiau kurį laiką į laiptais lipant ar žingsnį paspartinus atsirandantį dusulį, silpnumą numodavo ranka. „Čia tikriausiai dėl svorio ar padidėjusio kraujo spaudimo“, – tarstelėdavusi sau ir nusiramindavusi. Tik vėliau, paaiškėjus šoką sukėlusiai diagnozei, ankstyvuosius negalavimus moteris susiejo su artėjančios sunkios ligos požymiais. Dusuliui vis stiprėjant Vilniaus medicinos diagnostikos centro gydytojai Ritai nustatė ypač retą plaučių ligą.
Ją išgydyti nebuvo jokių galimybių. Vienintelė išeitis – stipriai pakenktų plaučių persodinimas. Tačiau ir ši alternatyva nebuvo paprasta. Nors transplantacijos operacijos Lietuvoje buvo atliekamos jau kelis dešimtmečius, tačiau nei pas mus, nei kitose Baltijos šalyse plaučiai nebuvo persodinti nė vienam ligoniui.
R. Petraitienė prisimena tuomet sulaukusi medikų patarimo vykti į Vokietiją ir ten laukti transplantacijos. Tačiau skirsnemuniškė tokiam žingsniui nesiryžo. Pirmiausia – dėl finansinių galimybių. Tokia operacija užsienyje kainuoja labai daug, o surasti rėmėjų nėra lengva. Antra vertus – niekas net nuspėti negalėjo, kiek laiko būtų tekę laukti galimos transplantacijos. Juk donoro plaučių besitikinti lietuvė ten nebūtų buvusi vienintelė. Nerimą kėlė ir vis stiprėjantis dusulys – moteris jau negalėjo pati savimi pasirūpinti.
Rita nusprendė laukti. Nepaisant blogėjančios sveikatos, ji neprarado vilties ir tarsi už šiaudo laikėsi Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovo profesoriaus R. Benečio pažado, kad jeigu atsirastų tinkamas donoras, jis ryžtųsi imtis plaučių transplantacijos operacijos Kauno klinikose.
Baimė ir nerimas buvo stipresni
R. Benečio profesionalumu, didžiuliu užsienyje įgytu patyrimu Rita neabejojo nė akimirkos. Tačiau reikėjo sulaukti tinkamo donoro. O tai buvo sunki užduotis. Medikai akcentuoja, kad plaučių persodinimas sudėtingesnis net už širdies transplantaciją. Be to, maksimaliai turi sutapti daugelis donoro ir recipiento charakteristikų: turi būti labai panašus jų plaučių dydis, donoro ir ligonio ūgis bei svoris, kraujo grupė. Pastaroji aplinkybė labai apsunkino donoro paieškas, mat R. Petraitienės kraujo grupė – ketvirtoji (IV), rezus minus (Rh-) – gana reta.
Didžiulį nerimą Ritai kėlė ir faktas, kad tokia operacija Lietuvoje turėjo būti pirmoji. Būdama medikė, moteris geriau nei kiti žinojo galimų komplikacijų, infekcijų pavojus. O žmogaus, kuris visa tai jau būtų išgyvenęs, ir galėtų šį nerimą išskaidyti, nebuvo. Todėl po 1,5 metų atsiradus donorui, moteris transplantacijos... atsisakė.
8 valandas trukusi operacija buvo sėkminga
Antroji galimybė atsirado dar po metų. Kauno klinikų gydytojai Loretai Jankauskienei pranešus apie atsiradusį tinkamą donorą, R. Petraitienė jau nebesipriešino – moteris neturėjo kito pasirinkimo. Dusulys nepaleisdavo nė akimirkai, o deguonies aparatas buvo tapęs tarsi jos kūno dalimi. Pasak Ritos, tada atrodė, kad kiekvienas įkvėpimas bus paskutinis. Apie sėkmingą baigtį ji net nedrįso pagalvoti. „Arba uždusiu namuose, arba numirsiu ant operacinės stalo“, – kitokios alternatyvos moters mintyse jau nebuvo. Tokios situacijos užspeista į kampą, Rita rinkosi... lengvesnę mirtį. Atsisveikino su dukros šeima, mažuoju anūkėliu, sūnumi, vyru, kitais artimaisiais ir išvažiavo į Kauno klinikas.
Pirmoji Lietuvoje plaučių persodinimo operacija, kurią atliko R. Benečio vadovaujama medikų komanda, truko 8 valandas. Rita prabudo po 3 parų. „Savų plaučių neturiu, o ar veiks naujieji?“ – ir šiandien moteris prisimena pirmą į galvą atėjusią mintį.
Naujieji „veikė“ kuo puikiausiai. Po 10-ies reanimacijoje praleistų parų moteris buvo perkelta į bendrą palatą. Rita net nepatikėjo, kad atjungus gausybę prie jos prijungtų vamzdelių, ji pati galėjo kvėpuoti. Dar po kelių savaičių medicinos seselės išlydėta į Klinikų kiemą didžiausiu stebuklu pavadino galimybę įkvėpti vasaros kvapų prisotinto oro. Moteris ir dabar šypsosi prisimindama, kaip tąsyk ją lydėjusios medikės paprašė įgnybti jai į ranką, kad įsitikintų, jog tai ne sapnas.
Po daugiau nei 1,5 mėn. Rita paliko Klinikas. Reabilitacija Druskininkuose praėjo puikiai. R. Petraitienė atvertė naują savo gyvenimo puslapį.
Ligoninė – antrieji namai
Kiekviena diena dabar prasideda nuo padėkos donore tapusios moters artimiesiems, ją išgelbėjusiems medikams ir... vaistų saujos. Imunitetą slopinantys ir taip persodintus plaučius nuo atmetimo reakcijos saugantys vaistai Ritą lydės visą likusį gyvenimą. Kaip ir specialūs kvėpavimo pratimai, mankšta, infekcijų saugojimasis, nuolatiniai vizitai pas medikus.
Jau daugiau kaip 5,5 metų Kauno klinikų Pulmonologijos ir alergologijos klinika yra R. Petraitienės antrieji namai. Moteris kas mėnesį susitinka su gydytojais Kęstučiu Malakausku ir Neringa Vaguliene. O šią vasarą, kai detaliems tyrimams buvo trumpam paguldyta į skyrių, ją aplankė R. Benetis. Užėjęs į palatą pasidomėjo, kaip Ritai sekasi, kaip ji jaučiasi, šiltai pabendravo. Moteris stebėjosi, kaip gydytojas, „pro kurio rankas praeina“ šimtai pacientų, iki smulkmenų prisimena visas operacijos detales.
Negalima užkasti to, kas gali išgelbėti kito gyvybę
Transplantacijos biuro archyvuose galima rasti pranešimą apie R. Petraitienės gyvybės siūlą sumezgusios, jaunos mirusiosios tėvų apsisprendimą paaukoti dukters organus. Moteris, kuriai dėl ištikusio insulto buvo konstatuota smegenų mirtis, neturėjo Donoro kortelės, ir jos duomenų nebuvo Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registre. Visas jėgas dėl pacientės gyvybės išsaugojimo atidavusiems gydytojams reanimatologams teko nelengvas uždavinys – paklausti artimųjų apie organų donorystės galimybę. Laimei, šį kartą atsakymas buvo teigiamas. Ir lemtingas ne tik R. Petraitienei, bet ir dar keliems organų transplantacijos laukusiems žmonėms.
Organų donoryste anksčiau nesidomėjusių Petraičių šeimoje dabar šia tema dažnai pasikalbama. Ritos pozicijai, kad negalima palaidoti sergančių žmonių gyvybes galinčių išgelbėti mirusiojo organų, pritaria ir vyras, ir vaikai, ir kiti artimieji. Ir visiems skirsnemuniškiams ji – pats geriausias pavyzdys, kaip mirštantis žmogus gali nutiesti gyvybės tiltą čia pasiliekantiems.
Aldona MILIEŠKIENĖ
„Bičiulystė“, 2013, Nr.7, 2013-02-21
|
|
