 |
Organų transplantacijas išgyvenusiems žmonėms įveikiamos net didžiausios pasaulio viršukalnės – tereikia pasiryžti! Tai įrodė grupė olandų, šiemet užkopusi į aukščiausią Afrikos kalną – Kilimandžarą, kurio aukštis – 5895 metrai.
Įspūdžiai – elektroniniame laiške
Į kone šešių kilometrų aukštį atkaklūs keliautojai nutarė kopti, siekdami propaguoti organų donorystę ir transplantaciją. Sumanymas su likimo draugais užkariauti alpinistų pamėgtą Kilimandžarą, seniai užgesusį Afrikos vulkaninį ugnikalnį, kilo 56 metų olandui André Lassooij – Europos žmonių su persodintomis širdimis ir plaučiais federacijos viceprezidentui. Po varginančios, bet įspūdingos kelionės jis elektroniniu laišku pasidalino savo įspūdžiais.
Po operacijos tapo sportininku
Pats A. Lassooij jau 18 metų – nuo 1996-ųjų – gyvena su persodintais donoro plaučiais. Pirmuosius plaučių ligos simptomus jis pajuto dar 1992 metais. Prognozės buvo nekokios, nes nuo plaučių ligos jau buvo miręs A. Lassooij dėdė, mama, o nesulaukus donoro plaučių, užgeso ir A. Lassooij pusbrolio gyvybė. Laimei, pats olandas plaučių transplantacijos sulaukė.
„Po plaučių persodinimo operacijos tapau geru sportininku, – didžiuodamasis pasakoja A.Lassooij. – Pavyzdžiui, Olandijoje savo amžiaus grupėje buvau tapęs 200 metrų bėgimo rungties nugalėtoju. Ir, patikėkite, dauguma mano varžovų nė nežinojo, kad aš – po plaučių transplantacijos!“
A. Lassooij džiaugiasi, galėdamas vėl gyventi aktyvų, visavertį gyvenimą, o buvusias sveikatos problemas jam primena tik privalomi kasmetiniai patikrinimai ligoninėje. Beje, A. Lassooij buvo vienas iš šiemet liepos 12-16 dienomis Vilniuje vykusių XV-ųjų Europos žmonių su persodintomis širdimis ir plaučiais sporto žaidynių organizatorių. Todėl nieko keista, kad vietoje nenustygstančiam A. Lassooij prieš kelerius metus kilo idėja pamėginti įkopti ir į aukščiausią Afrikos viršukalnę.
Gydytojai sumanymui pritarė
Apie tokį ketinimą A. Lassooij pirmiausia papasakojo gydytojui, atlikusiam jam plaučių transplantaciją, taip pat – ir kitiems Groningeno (Olandija) universitetinio medicinos centro Transplantacijos centro medikams.
„Laimei, visi pritarė mano troškimui tokiu būdu skatinti organų donorystės ir transplantacijos idėją. Tačiau gydytojai norėjo būti tikri, kad kopimas bus suplanuotas atsakingai, bus saugus, nekels pavojaus žmonių po transplantacijos sveikatai ir gyvybei“, – pirmuosius žingsnius Kilimandžaro link prisimena olandas.
Sulaukęs gydytojų pritarimo, A. Lassooij ėmė ruoštis: susirado patyrusį alpinistą René de Bos, kuris taip pat pritarė žmonių po transplantacijos kopimo į viršukalnę idėjai ir net apsiėmė būti šios kelionės vadovu.
Pasirengimas kelionei truko apie metus: buvo renkama būtina informacija, forminami dokumentai, ieškoma rėmėjų, buriama komanda. Ją turėjo sudaryti ne tik žmonės po transplantacijos operacijų, bet ir lydintys asmenys, gydytojai.
Sulaukė žiniasklaidos susidomėjimo
Būsima kelione susidomėjo nacionalinė Olandijos žiniasklaida. Apie žmones, po transplantacijų pasiryžusius kopti į kalną, rašė laikraščiai, žurnalai, jie buvo kviečiami į televizijos laidas.
„Ir man, ir bendražygiams prieš kelionę ne kartą teko atsakyti į klausimą, kodėl mes, žmonės po transplantacijos operacijų, pasiryžome tokiam pavojingam išbandymui – kopti į Kilimandžarą, – pasakoja A. Lassooij. – Mes buvome mokomi, kaip elgtis, jeigu kalnuose nutiktų kas nors neplanuoto, nenumatyto“.
Anot jo, tų „kas, jeigu?“ buvo labai daug. Vienas jų, pavyzdžiui, „kas būtų, jeigu susirgtų drauge keliaujantis gydytojas?“ Todėl buvo nuspręsta į kelionę kviesti ne vieną, bet du gydytojus, kurie prireikus mokėtų suteikti pagalbą žmonėms po transplantacijų.
Buvo atrinkta dvylika žmonių
Viena svarbiausių užduočių buvo – suburti žmonių po transplantacijų komandą.
„Groningeno Transplantacijos centre atliekamos įvairų rūšių transplantacijos. Buvo nutarta atrinkti 12 žmonių po širdies, plaučių, kepenų, inkstų, kaulų čiulpų ir žarnyno transplantacijų. Tai padaryti buvo patikėta gydytojams: jie turėjo atrinkti fiziškai stipriausius, ištvermingiausius žmones, kurie neserga cukriniu diabetu, neturi su inkstų veikla susijusių sutrikimų, kitų problemų su sveikata, kuriems nekyla transplantuoto organo atmetimo pavojus“, – pasakoja A. Lassooij.
Kopimui į kalną atrinkti kandidatai turėjo išlaikyti ir psichologinį, ir fizinės ištvermės testą.
Buvo suburta dvylikos žmonių grupė – 6 vyrai ir tiek pat moterų. 4 žmonės – po kepenų transplantacijos, 2 – po širdies, 2 – po plaučių, 2 – po inksto, 1 – po kaulų čiulpų ir 1 – po žarnyno transplantacijos. Pasak A. Lassooij, visi dvylika žmonių džiaugėsi, kad būtent jie buvo atrinkti šiam žygiui į kalną.
Paruošiamasis žygis – į Alpes
Tada prasidėjo ištvermės reikalaujančios treniruotės. Jų metu kiekvienas atrinktasis turėjo prie kojos pritvirtintą ir su internetu sujungtą žingsniamatį – kad būtų aišku, kaip ruoštis sekasi ne tik pačiam žmogui, bet ir būsimiems bendražygiams. Be to, kiekvienam būsimo kopimo dalyviui buvo sudaryta individuali pasirengimo kopimui į kalną programa. Specialiai buvo skirta laiko dalyviams geriau tarpusavyje susipažinti, pabendrauti. Iki kelionės likus porai savaičių, kai kurie būsimo kopimo dalyviai išsirengė į paruošiamąjį žygį – kopė į Alpes ir pasiekė 2800 metrų aukštį.
Į kelionę kiekvienas dalyvis galėjo neštis ne daugiau kaip 11–12 kilogramų sveriančią kuprinę, turėti tris litrus geriamojo vandens. Gydytojai stengėsi numatyti visus galinčius nutikti atvejus. Dalyviai turėjo pasirūpinti skiepais, įsigyti specialių vaistų, jei, pavyzdžiui, kiltų problemų dėl didelio aukščio. Kopimo metu kiekvieną rytą ir vakarą turėjo būti tikrinama kiekvieno žygeivio sveikata, atliekami jo kraujo tyrimai.
Viršukalnę pasiekė aštuoni iš dvylikos keliautojų
Po išsamių sveikatos tikrinimų, treniruočių ir kitokio pasirengimo išaušo ilgai lauktos kelionės rytas, kai grupė būsimų viršukalnės užkariautojų lėktuvu pasiekė Kilimandžaro oro uostą. Pagaliau prasidėjo žygis į kalną. Įkopus į 3500 metrų aukštį, kai kurie keliautojai dėl organizmo apkrovų dideliame aukštyje susirgo ir kopti toliau nebegalėjo, todėl pasiliko stovyklavietėje. Tie, kurie kopė toliau, pasiekė 4900 metrų aukštį. Prieš akis buvo dar vienas rimtas jėgų ir sveikatos išbandymas: reikėjo įveikti sudėtingą 250 metrų atkarpą.
„Šį atstumą įveikėme kopdami susikibę rankomis. Atsižvelgus į tai, kas kokiu greičiu pajėgia kopti, mūsų grupė buvo padalinta į tris grupes. Pasiekę 4035 metrų aukštį, įsikūrėme stovykloje pailsėti ir atgauti jėgas“, – pasakoja A. Lassooij.
Į paskutinį kopimo etapą keliautojai išsiruošė dar neišaušus. „Kurį laiką kopėme visiškoje tamsoje, nešini žibintais. Pagaliau, būdami kone penkių kilometrų aukštyje, pasitikome tekančią saulę. Buvo neapsakomai gražu!“ – prisimena A. Lassooij.
Dar po trijų valandų olandai pasiekė Kilimandžaro viršukalnę, esančią 5895 metrų aukštyje. Tiesa, į kelionę išsiruošė dvylika žmonių po transplantacijos operacijų, tačiau snieguotą Kilimandžaro viršūnę pasiekė aštuoni – keturi keliautojai aukščiau nebekopė dėl sveikatos problemų. Pasiekusieji viršukalnę atminimui nusifotografavo išskleidę Groningeno Transplantacijos centro vėliavą.
Žmonių po transplantacijų kopimas į Kilimandžarą kasdien buvo aprašomas socialiniuose tinkluose „Twitter“ ir „Facebook“. Be to, keliautojai nešėsi palydovinį telefoną, todėl bet kurią akimirką galėjo duoti interviu žurnalistams.
Tikslai – pasiekti
Kelionės į Kilimandžarą sumanytojas A. Lassooij neslepia džiaugsmo: pagrindiniai kelionei kelti tikslai – pasiekti.
„Kaip ir tikėjomės, sulaukėme didžiulio žiniasklaidos, visuomenės susidomėjimo. Vadinasi, pavyko paskleisti donorystės ir transplantacijos idėją. Kitas mūsų siekis buvo – parodyti, kad po organų transplantacijos operacijos gyvenimas nesibaigia. Tai turėtų įkvėpti ir motyvuoti žmones, kurie yra transplantacijos laukiančiųjų sąrašuose. Dar vienas mūsų tikslas buvo – pareklamuoti Groningeno Transplantacijos centrą. Viskas pavyko, o ir kelionė buvo sklandi, laimei, neįvyko jokių nenumatytų dalykų“, – apibendrindamas kopimą į Kilimandžarą, savo elektroninį laišką baigė A. Lassooij.
A. Lassooij asmeninio albumo nuotrauka:
Pasiekusieji viršukalnę atminimui nusifotografavo išskleidę Groningeno Transplantacijos centro vėliavą.
|
|
