1991 m. birželio 20 d. Popiežius Jonas Paulius II suteikė audienciją „Organų donorų asociacijos“ kongreso dalyviams. Žemiau pateikiamas visas pareiškimo tekstas.

     Brangūs bičiuliai.

     Tas faktas, kad Pirmasis tarptautinis „Organų donorų asociacijos“ kongresas vyksta čia, Romoje, suteikia man galimybę jus pasveikinti ir padrąsinti siekti tikslo, kurį išreiškia jūsų kongreso tema: „Pasaulio bendradarbiavimas transplantacijoje“. Aš dėkoju profesoriui Rafaello Cortesini už jo šiltus pasveikinimo žodžius ir siunčiu savo geriausius linkėjimus sėkmės tolesniame darbe. Tarp daugelio puikių šiuolaikinės medicinos laimėjimų pažanga imunologijos ir chirurginės technologijos srityse atvėrė galimybes terapiniam organų panaudojimui ir audinių transplantavimui. Tai iš tiesų džiugina, nes daugelis ligonių, kurie iki šiol galėjo tik laukti mirties ar geriausiu atveju skausmingo ir riboto egzistavimo, dabar gali visiškai ar beveik visiškai pasveikti, pakeitus ligos pažeistus organus sveikais, dovanotais. Mes turime džiaugtis, kad medicina gyvybės tarnystėje, organų transplantacijoje atrado naują būdą tarnauti žmonijai saugant esminę asmens vertybę.

     Šis nuostabus laimėjimas, žinoma, turi ir tamsiąją pusę. Reikia dar labai daug ką pažinti iš mokslinių tyrinėjimų ir klinikinės patirties, o dar yra daug etinių, teisinių ir socialinių klausimų, kuriuos reikia giliau ir plačiau išnagrinėti. Pasitaiko netgi skandalingų piktnaudžiavimų, kurie reikalauja medicinos asociacijų ir donorų organizacijų, ypač kompetentingų įstatymų leidėjų, reakcijos. Tačiau nepaisant šių sunkumų, galime prisiminti 4-ojo amžiaus bažnyčios daktaro šv. Bazilijaus Didžiojo žodžius: „Kalbant apie mediciną būtų neteisinga atsisakyti Dievo dovanos (t.y. medicinos mokslo) vien todėl, kad kai kurie žmonės ją panaudoja blogam - mes tik turime atskleisti, ką jie sugadino“.

     Su organų transplantacijos pradžia, kuri prasidėjo kraujo perpylimais, žmogus atrado būdą atiduoti save, savo kraują ir kūną, kad kiti galėtų gyventi. Mokslo bei gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų, kurių bendradarbiavimas nėra toks akivaizdus, bet ne mažiau svarbus sudėtingų chirurginių operacijų rezultatui, profesinių įgūdžių ir įsipareigojimų dėka atsiranda naujas ir nuostabus pašaukimas. Mes esame pašaukti mylėti savo artimą naujais būdais: evangelijos žodžiais, mylėti „iki galo“, tačiau tam tikrose pačios žmogaus prigimties nubrėžtose ribose, kurių negalima peržengti.

     Be visa kito, ši gydymo forma yra neatskiriama nuo žmogaus aukojimosi. Iš tikrųjų transplantacija numato išankstinį, aiškų, laisvą ir sąmoningą donoro ar kito asmens, kuris teisėtai atstovauja donorui, dažniausiai artimiausių giminaičių, sprendimą. Tai sprendimas be atlyginimo pasiūlyti dalį savo paties kūno kito asmens sveikatai ir gerovei. Šiuo atžvilgiu medicininis transplantacijos veiksmas leidžia įgyvendinti donoro pasiaukojimo veiksmą, tą nuoširdų savęs dovanojimą, kuris išreiškia mūsų esminį pašaukimą meilei ir bendravimui.

     Meilė, bendravimas, solidarumas ir absoliuti pagarba žmogaus asmens orumui yra vienintelis teisėtas organų transplantacijos pagrindas. Labai svarbu neignoruoti moralinių ir dvasinių vertybių, kurios pradeda veikti, kai individai, laikydamiesi etinių normų, kurios garantuoja žmogaus asmens orumą ir jį tobulai išreiškia, laisvai ir sąmoningai nusprendžia atiduoti dalį savęs, savo pačių kūno, siekdami išsaugoti kitos žmogiškosios būtybės gyvenimą.

     Iš tikrųjų žmogaus kūnas visada yra asmeniškas kūnas. Jis negali būti vertinamas vien kaip fizinė ir biologinė būtis, jo organai ar audiniai negali būti panaudoti kaip dalykai, skirti pardavimui ar mainams. Tokia skurdi materialistinė koncepcija atvestų vien į instrumentinį kūno, o kartu asmens naudojimą. Tokioje perspektyvoje organų transplantacija ir audinių persodinimas daugiau nebeatitiktų dovanojimo veiksmo, bet būtų tolygi tik kūno nusavinimui ar apiplėšimui.

     Dar daugiau, asmuo gali dovanoti tik tai, ko jis gali atsisakyti, nesukeldamas didelio pavojaus ar nepadarydamas žalos savo gyvenimui ar asmeniniam identitetui, ir tik esant atitinkamai priežasčiai. Akivaizdu, kad gyvybiniai organai gali būti dovanojami tik po mirties. Tačiau pasiūlyti dalį savo kūno esant gyvam, tas pasiūlymas įsigalios tik po mirties, daugeliu atvejų yra didžiulės meilės, meilės, kuri duoda gyvenimą kitiems, veiksmas. Tuo būdu biomedicinos mokslų pažanga atvėrė galimybes žmonėms realizuoti savo pašaukimą mylėti ir po mirties. Remiantis Kristaus Velykų paslapties analogija, mirštant mirtis yra nugalima ir gyvenimas atkuriamas.

     Pakartojant Vatikano II Susirinkimo žodžius: tik įsikūnijusio žodžio paslaptyje atskleidžiama žmogaus paslaptis. Viešpaties mirtis ir prisikėlimas išreiškia aukščiausią meilės veiksmą, kuris suteikia gilią prasmę donoro pasiūlymui paaukoti savo organą, kad išgelbėtų kitą asmenį. Krikščionims Jėzaus savęs dovanojimas yra esminė nuoroda ir įkvepianti idėja meilės, slypinčios troškime dovanoti organą. Ji yra kilnaus solidarumo išraiška vis plačiau pasireiškiančio visuomenėje, tapusioje pernelyg vartotojiška ir nejautria nesavanaudiškam davimui.

     Dar daug ką būtų galima pasakyti, įskaitant ir pamąstymą apie gydytojus ir padėjėjus, kurie padaro galimą šią nuostabią žmonių solidarumo formą. Transplantacija ir netgi paprastas kraujo perpylimas nėra toks pat kaip kitos operacijos. Jis negali būti atskirtas nuo donoro savęs dovanojimo veiksmo, nuo meilės, kuri duoda gyvenimą. Gydytojas visada privalo suprasti ypatingą šio darbo kilnumą, jis tampa tarpininku nepaprastai reikšmingo veiksmo - savęs dovanojimo, kurį asmuo padarė - netgi po savo mirties - tam, kad kitas galėtų gyventi. Operacijos sunkumas, būtinumas greitai veikti ir visiškai susikaupti ties užduotimi neturi priversti gydytojo pamiršti meilės paslapties, kuri slypi tame, ką jis daro.

     Taip pat gaunantys transplantuojamą organą neturi pamiršti, kad jie gauna unikalią dovaną iš kito: savęs dovaną, aukojamą donoro; dovaną, kuri iš tikrųjų turi būti laikoma autentiška žmogaus ir krikščionio solidarumo forma. Artėjant trečiajam tūkstantmečiui, didžiojo istorinio pažado laikotarpiu, netgi nepaisant, kad gyvybei gresiantys pavojai, kaip abortas ir eutanazija, tampa galingesni ir pavojingesni, visuomenei reikia šių konkrečių solidarumo ir save dovanojančios meilės gestų.

     Baigiant prisiminkime tuos Jėzaus žodžius, atpasakotus evangelisto ir gydytojo Luko: „Duokite, ir jums bus duota: saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį“. Mes gausime mūsų aukščiausią atlyginimą iš Dievo pagal tikrą ir efektyvią meilę, kurią parodėme savo artimui.

     Dangaus ir žemės Viešpats tesustiprina jus jūsų siekiuose ginti ir tarnauti gyvenimui, pasitelkiant nuostabias priemones, kurias medicinos mokslas jums suteikė. Telaimina jis jus ir tuos, kuriuos mylite, su taika ir džiaugsmu.