Organų persodinimas: dovanos kultūra, o ne rinkos logika

     Popiežius Benediktas XVI penktadienį (2008-11-07) priėmė kongreso apie donorystę dalyvius. Kongresą rengė Popiežiškoji gyvybės akademija, pakvietusi įvairių sričių ekspertus diskutuoti apie medicininius, antropologinius, moralinius donorystės aspektus.

     Jau pirmais savo žodžiais Šventasis Tėvas aiškiai išsakė Bažnyčios požiūrį į organų dovanojimą: tai tam tikras krikščioniškos meilės liudijimas.

     Anot Šventojo Tėvo, donorystė iliustruoja kokiais dideliais progreso žingsniais žengia medicinos mokslas. Organų persodinimas yra tikrai didelis medicinos mokslo laimėjimas. Ir ne tik. Organų transplantacija daugybei asmenų yra vilties ženklas, o kitiems jau sugražino gyvenimo džiaugsmą.

     To nebūtų įvykę, jei gydytojai ir tyrėjai nebūtų galėję pasikliauti dosnumu ir altruizmu tų, kurie dovanojo savo organus. Deja, vis tik medikams organų trūkumas yra ne teorinė, o dramatiškai konkreti problema. Kaip ir ilgoje eilėje laukiantiems ligoniams, kurių vienintelė išgyvenimo viltis yra susijusi organų dovanojimu, neatitinkančio realaus poreikio.

     Popiežius kongreso dalyviams siūlė gerai apmąstyti šį medicinos mokslo pasiekimą, kad būtų išvengta pavojaus, jog organų persodinimo poreikis apvers etinius principus, kurie organų transplantaciją pagrindžia.

     Šventasis Tėvas priminė, jog kūnas niekad negali būti laikomas tik paprastu daiktu. Jei taip atsitiktų, laimėtų rinkos logika. Kiekvieno žmogaus kūnas, kartu su kiekvienam duota dvasia, sudaro neišskiriama vienovę, kurioje yra įspaustas Dievo atvaizdas. Jei ši dimensija yra užmirštama, prarandama, nebėra galima suvokti kiekviename esančios paslapties totalumo.

     Yra būtina, kad pirmiausia būtų gerbiamas asmens orumas ir jo tapatumas. Remiantis šiuo principu, organus dovanoti galima tik tada, jei pačiam (dovanotojui) nėra grėsęs rimtas pavojus sveikatai ar tapatybei, visada su moralia ir proporcinga motyvacija. Prekyba organais, kaip ir taikymas grynai utilitarinių kriterijų, taip iškraipytų organo dovanos prasmę, kad savaime taptų moraliai neteisėti. Piktnaudžiavimai organų persodinime ir prekyboje, dažnai paliečiantys tokias nekaltas būtybes kaip vaikai, mokslininkų ir medikų bendruomenėje turi būti atmesti kaip neteisėtos ir blogos praktikos. Tas pats etinis principas galioja ir tada, kai kalbama apie žmogaus embrionų kūrimą ir sunaikinimą „gydomiems tikslams“: idėja, jog embrionas yra tik „gydomoji medžiaga“ prieštarauja kultūriniams, pilietiniams ir etiniams pamatams, ant kurių stovi asmens orumas.

     Popiežius taip pat pasakė keletą pastabų apie organų dovanojimą po asmens mirties, kai gali būti paimti tie gyvybiškai būtini organai, kurių gyvas žmogus negalėtų dovanoti. Šiuo atveju veltui duodamos dovanos aktą atlieka mirusiojo artimieji. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad artimieji turi būti informuoti ir turi laisvai duoti savo leidimą tam, kad organo persodinimas neįgytų prievartos, nepaisymo ar išnaudojimo pobūdžio. Popiežius priminė, jog ir mirusio žmogaus kūnas išlaiko tam tikrą orumą.

     Anot Šventojo Tėvo, svarbu, kad visa mokslininkų bendruomenė sutartų dėl mirties kriterijų, kad dėl asmens mirties fakto nebūtų jokių abejonių: tokioje srityje kaip ši, negali būti nė menkiausios abejonės, kad kažkas galėtų savivaliauti. O jei tikrumo nėra, tada turėtų galioti atsargumo principas. Gyvybiškai būtini organai gali būti dovanojami tik po mirties, priešingu atveju pirmenybė turi būti teikiama galimo donoro gyvybei.

     Tas, kuriam organas dovanojamas, turi suprasti, jog tokia dovana nėra tik gydymo priemonė, bet apima platesnę prasmę: tai meilės ir gailestingumo aktas, kuris leidžia pažvelgti už mirties tam, kad visad laimėtų gyvenimas. Tai, kas pirmiausia gaunama nėra pats organas, bet ta meilė ir veltumas, dėl kurių jis dovanojimas.

     Benediktas XVI kalbėjo, jog tokia meilė turi iššaukti tokį pat dosnų atsaką iš gavėjo. Reikia dirbi ir kreiptis į visų sąžines, kad dovanos ir veltumo kultūra augtų. (rk)

Šaltinis: Vatikano radijas, 2008-11-07