Kontaktai
Mob. 8 600 76666
8 677 66666
info@donoryste.eu
Video
Klipas Donorystė
Interviu su Asociacijos „Donorystė“ prezidentu
Donorystės himnas
Nuorodos
NTB
Nacionalinis kraujo centras
36,6
Lankomumas
Juodojoje rinkoje - organai

     Kruvinas uždarbis. Krizės prispausti gyventojai griebiasi šiaudo: pardavinėja savo organus. Pinigais neišmatuojama sveikata rizikuoja ir jaunimas, ir atžalų nebeišgalintys išmaitinti vyresnieji. Specialistai tokius neteisėtus sandėrius vadina neįgyvendinamomis neišmanėlių svajonėmis, o kriminalistai tikina – nerimauti nėra ko.

 

Galima derėtis

 

     Kuomet, rodos, virtualioje erdvėje esantis šlamštas nebegali nustebinti ar išgąsdinti, atsiranda tai, kas šokiruoja – iš krizės neišbrendantys lietuviai internete deda skelbimus su siūlymais pirkti jų organus. Jauni ir pagyvenę vyrai bei moterys siūlo, galima sakyti, viską, ką galima persodinti, išskyrus širdį. Donorystės eilėje laukiantys ligoniai gali už maždaug 50-200 tūkstančių įsigyti inkstą, plautį, dalį kepenų, blužnį, o už ypatingą kainą – net ir sąnarį.

     Medikai tvirtina, kad tokie pagal įstatymus draudžiami sandoriai Lietuvoje neįmanomi – tiesiog nė vienas chirurgas nerizikuos savo karjera ir nepersodins pirkto organo. Kriminalistai tikina, kad to nėra buvę ir veikiausiai nebus. Esą ir nebuvo girdėti, kad kur pogrindyje šundaktario išpjautas organas būtų išvežtas bei parduotas užsienyje.

     Kad pardavėjai nejuokauja, teko įsitikinti ir „Sekundei“. Panašių skelbimų internete apstu ir juos rasti nesudėtinga. Pirmiausia pasidomėta, ar organų pardavėjų yra Panevėžio krašte. Teko nusivilti – skelbimų portaluose mažiausiai trys jauni vyrai pasiskelbę parduodantys inkstus.

     Panevėžiečiu Eimantu prisistatęs vyriškis už inkstą prašo 100 tūkstančių litų, Andrius – dvigubai daugiau. Vis dėlto į skambučius vaikinai neatsiliepė. „Sekundei“ susisiekti pavyko su dvidešimt vienerių metų Ovidijumi, savo inkstą įkainojusiu 100 tūkstančių litų. 

     Vaikinas patikino, kad nurodyta kaina – ne galutinė: „Galim derėtis. Man užtektų ir 80 tūkstančių.“

 

Už inkstą – verslas

 

     Pirkėja prisistačiusiai „Sekundės“ korespondentei jaunuolis buvo atviras: už gautus pinigus nori įkurti savo verslą. Pasak Ovidijaus, negąsdina net tai, kad organų pardavimo sandėriai Lietuvoje yra draudžiami ir už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.

     „Žinau, kad tai nelegalu. Nesidomėjau, kas galėtų atlikti tokią operaciją, pažįstamo gydytojo tikrai neturiu. Be jūsų, man dar niekas neskambino, esat pirma klientė“, – kalbėjo panevėžiškis.

     Vaikinas patvirtino – sandėriui prieštaraujančių artimųjų nėra ir jis pats neapsigalvos, neišsigąs. Esą jau seniau pasidomėjo apie gyvenimą teturint vieną inkstą, ir tai esą visai nesudėtinga.

     „Nuomonės nepakeisiu. Noriu įkurti savo verslą, atidaryti firmą, o tam paskolos man tikrai niekas neduos. Artimieji manęs irgi neatkalbės – aš jau suaugęs, pilnametis, mano žodis paskutinis. Be to, tėvų neturiu – tik tetą, močiutę ir brolį. Jie viską žino ir man pritaria. Aš pasiruošęs gyventi su vienu inkstu, žinau, ko atsisakau. Jeigu manim nepasitikit, pinigus galit duoti ne iš karto, o po visko“, – kalbėjo jaunuolis.

     Tiesa, Ovidijus patikino, kad kol kas net savo kraujo grupės nežino, nė sveikatos nesitikrino. „Bet čia ne problema. Žinau, kad organas turi tikti, ne bet kam gi inkstą galima įdėti. Susitiksim, pasitikrinsim“, – ryžtingai dėstė vaikinas.

     Daug nepatiklesnė ir uždaresnė buvo trisdešimt penkerių metų Daiva prisistačiusi plungiškė. Moteris nedaugžodžiavo – apie tokius sandėrius reikia kalbėti ne telefonu, o akis į akį.

     „Pasiryžau parduoti inkstą o gal ir kitą kam reikalingą organą, nes reikia pinigų. Savęs nebegaila, gyvenime pasiekiau viską, ką norėjau. Bet turiu tris vaikus, kuriuos reikia išauginti. Galime susitikti, pamatysite – esu tvarkinga, negerianti, neturiu kitų žalingų įpročių. Mano sveikata puiki, tad ir inkstai bus geri“, – kalbėjo „pardavėja“.

 

Dovanoja savi

 

     Panevėžio apskrities ligoninės Hemodializės skyriaus vedėja gydytoja nefrologė Marija Sakalauskienė patvirtino girdėjusi apie žmones, siūlančius pirkti savus organus. Pašnekovės teigimu, tokie sandėriai yra tiesiog neįmanomi: prekybą organais draudžia įstatymas ir medikai tą puikiai žino, tad nelegalia transplantacija tikrai neužsiimtų – neprisiimtų atsakomybės, vengtų rizikos.

     „Inkstų persodinimas yra sudėtinga operacija, Lietuvoje ji atliekama tik Vilniuje ir Kaune. Rasti donorą nėra taip paprasta – turi atitikti tam tikri ligonio ir donoro organų genetiniai tipai, iš penkių – mažiausiai trys. Be to, reikia gerti vaistus, kad organizmas organo neatmestų, kad inkstas po operacijos lyg rakštis neišpūliuotų. Taip – su vienu inkstu gyventi galima. Jei jis visiškai atlieka savo funkcijas, nereikia net laikytis kažkokio specialaus režimo ar save apriboti. Būna, kad vieną inkstą žmonėms išpjauna dėl vėžio arba jis tiesiog neišsivysto nuo gimimo, o žmogus to net nežino ir geriausiai gyvena. Ir moterys su vienu inkstu vaikelius gali išnešioti Vis dėlto rizika būna didesnė“, – kalbėjo M. Sakalauskienė.

     Gydytoja patvirtino, kad inkstą gali dovanoti artimam žmogui giminaitis ar sutuoktinis. Tačiau tokiu atveju reikalaujama giminystės ryšius įrodančių dokumentų. Esą kažkaip apeiti šį reikalavimą būtų tikrai sudėtinga.

     „Daug lengviau donorą rasti tarp giminingų asmenų nei tarp svetimų. Panevėžyje apstu pavyzdžių, kad motina vaikui, brolis sesei duoda inkstą. Tačiau yra ir du nustebinę atvejai – du vyrai inkstus dovanojo savo žmonoms. Matyt, taip buvo likimo lemta“, – sakė Hemodializės skyriaus vedėja.

 

Nėra garantijos

 

     Pasak M. Sakalauskienės, sunkiai įsivaizduojama, kad organą kokiame rūsyje galėtų išimti medikas ir jį išgabenti parduoti į užsienį. Esą tokių operacijų atlikti „karo lauko ligoninės“ sąlygomis neįmanoma techniškai.

     „Mane tokie skelbimai ir svarstymai šokiruoja. Susidaro įspūdis, kad žmonės gyvena ir mąsto lyg viduramžių gyventojai. Gaila, kad tiek mažai težinoma apie donorystę. Nesuprantu, ką organų pardavėjai galvoja. Sveikatos už jokius pinigus nenusipirksi ir tai nėra vien tik sparnuota frazė. Organai – ne toks turtas kaip kad namas ar šaldytuvas, kurį nusipirksi ir turėsi. Niekas negali garantuoti, kad po operacijos inkstas prigis ir nebus atmestas. Yra buvę, kad jau inkstas prigyja, ima funkcionuoti, o organizmas vis tiek jį atmeta. Kartą ant operacinio stalo inkstas iš karto buvo atmestas. Organų pardavimo-pirkimo sandėris tiesiog neturi garantijos, jis yra nelogiškas“, – tvirtino gydytoja nefrologė.

     Asociacijos „Donorystė“ prezidentas Arminas Bartkaitis užtikrino, kad organų pardavimo-pirkimo sandėrių nebuvo ir negali būti. Priežastis labai paprasta: tiesiog neatsirastų pirkėjų.
„Ar jūs matėte nors vieną skelbimą – perku organą? Tokių net nėra. Tie, kurie serga, įprastai turi labai mažai pinigų arba jų visai neturi. Jie tiesiog net ir neišgalėtų mokėti tokių sumų. Esu įsitikinęs – taip nusikalsti net ir nenorėtų“, – sakė pašnekovas.

 

Prekyba neįmanoma

 

     A. Bartkaičio teigimu, net įteisinus organų pirkimą, Lietuvoje tokie sandėriai vyktų vangiai. Pirmiausia dėl to, kad mūsų šalyje yra per mažai gyventojų.

     „Turi būti tam tikri donoro ir paciento genetiniai atitikimai. Ligoniui reikalingas organas tinka vidutiniškai vieno iš šešių šimtų žmonių. Tai nėra mėsos parduotuvė. Neįsivaizduoju, kad organai lengvai nelegaliai „judėtų“ iš Lietuvos į užsienio šalis. Juk išimtą organą reikia kuo skubiau persodinti, kad prigytų. Kuo ilgiau laukiama, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus atmestas. Tarkim, inkstą galima persodinti per 48 valandas. Galbūt kur nors pasaulyje, šalyje, kur gyvena labai daug gyventojų, ir egzistuoja organų prekyba – gal yra sudarytos kažkokios didžiulės duomenų bazės. Pas mus tai tikrai neįmanoma“, – kalbėjo „Donorystės“ prezidentas.

     Pašnekovas patvirtino, kad į užsienio šalis iš Lietuvos organai „keliauja“ tuo atveju, jei netinka nė vienam mūsų šalies gyventojui. Pavyzdžiui, į Vokietiją dažniausiai išgabenamos kepenys.

     „Gyvo žmogaus donorystė praktikuojama tik tuomet, kai jam nepakenkiama, nepadaroma jokios žalos sveikatai. Jei nutinka nelaimė, pirmiausia žiūrima, ar mirusiojo organai tinka kuriam nors Lietuvoje esančiam ligoniui. Pavyzdžiui, mūsų šalyje 33 žmonėms reikalingas kepenų persodinimas. Tačiau kepenys dažnai iškeliauja į Vokietiją, nes tiesiog mūsų ligoniams netinka“, – informavo A. Bartkaitis.

     Asociacijos „Donorystė“ prezidento įsitikinimu, lietuviai iš tiesų mažai žino apie donorystę ir net nesistengia apie ją sužinoti daugiau. Esą informacijos tikrai yra pakankamai. Ir jei ja nepatingėtų pasidomėti kriminalui pasiryžę organų pardavėjai, savo neprotingų užmačių tiesiog atsisakytų.

 

     Problemos nėra

     Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis.
„Lietuvoje organų pardavinėjimas draudžiamas įstatymais. Pasaulinė praktika yra kiek kitokia. Tačiau pas mus dėl tokių nusikalstamų veikų tyrimų nebuvo atlikta. Nesu girdėjęs ir apie organų pardavinėjimą iš Lietuvos užsienio šalims. Nemanau, kad tokia problema egzistuoja.“ 

 

     Donorystė Lietuvoje:

     • nuo 2000 m. iki 2009 spalio 31 d. donoro kortelę pasirašė 11 tūkstančių 665 lietuviai. Iš jų nė vienas netapo donoru.

     • Lietuvoje 1 vaikas laukia inksto, 7 – širdies ir 2 – kepenų transplantacijų.

     • 2009 spalio 31 d. duomenimis, 229 Lietuvos gyventojai laukia inkstų, 283 – ragenos, 33 – kepenų, 30 – širdies, 22 – kasos ir inksto komplekso, 11 – širdies ir plaučių komplekso bei 3 – plaučių transplantacijų. 

 

Justė BRIEDYTĖ
Panevėžio dienraštis „Sekundė“, 2009-11-09

Atgal  |  Komentarų: 0
Apklausos
Ar žinote, kaip gauti donoro kortelę?
Taip
Ne
Sužinojau šioje svetainėje
Paremti svetainę
Paremk svetainę 1 euru
Pasirašyk internetu
Donoro kortelė internetu
Socialinis tinklas
Asociacija Donorystė

Reklamuokite taip pat ir savo puslapį
Donoro kortelę turi:
Donoro kortelę yra pasirašę
Rėmėjai ir draugai
LRT
VIP Centras
Vilniaus oro uostas
Eurovaistinė
PrintShop
Studentų farmacininkų draugija
VLmedicina
Reklama
Sapnai.net