Kontaktai
Mob. 8 600 76666
8 677 66666
info@donoryste.eu
Video
Klipas Donorystė
Interviu su Asociacijos „Donorystė“ prezidentu
Donorystės himnas
Nuorodos
NTB
Nacionalinis kraujo centras
36,6
Lankomumas
Transplantologų darbe – ir filmo vertos dramos, ir džiaugsmas dėl pagijusių ligonių

     Pernai Lietuvoje 88 gyvybės užgeso su smegenų mirties diagnoze. Tačiau šios netektys tapo teorine galimybe pasveikti kitiems ligoniams – laukiantiems širdies, inkstų, plaučių, ragenų, kaulinio audinio ar kepenų transplantacijos.

     Gydytoja nefrologė Kauno klinikų transplantacijos koordinatorė Sondra Kybartienė – vienas tų žmonių, kurie rūpinasi, jog šios galimybės taptų realybe: tvarko dokumentus, bendrauja su mirusiųjų artimaisiais, o galų gale – su ligoninę paliekančiais pagijusiais pacientais. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos vienintelė Lietuvoje turi tarnybą, koordinuojančią visą transplantacijos procesą nuo pradžios iki pabaigos.

     Per dešimt metų šiame darbe gydytoja pastebi pasikeitusį į gerąją pusę žmonių požiūrį į transplantacijas, taip pat patvirtina – Lietuvos transplantologų kasdienybė neprastesnė nei filmuose.

     - Apie transplantaciją kalbėti ir skatinti žmones pritarti Lietuvoje pradėta palyginti neseniai. Kas per tą laiką pasikeitė, ar informacija paveikė žmonių požiūrį?

     - Per tuos dešimt metų, kai dirbu transplantacijos koordinatore, žmonės gerokai daugiau sužinojo apie organų donorystę. Jei anksčiau artimieji nerimaudavo, ar mes kartais neimame organų iš dar gyvų žmonių, dabar net iš mažesnių gyvenviečių atvykstantys žmonės žino gerokai daugiau.

     Be to, dabar žmonės nebepyksta ir neišsigąsta, kai ateiname pasakyti, kad jų artimojo smegenys mirusios, todėl niekuo padėti nebegalime, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jis laikomas mirusiu, tačiau jo organai dar galėtų padėti išgelbėti kitus žmones. Anksčiau pasitaikydavo, kad tai išgirdę artimieji net imdavo priekaištauti: norite gauti inkstus ar širdį, štai ir nebegydote. Žinoma, ir dabar sutinka ne visi. Tačiau nors ant gydytojų nebepyksta.

     - Koks dabar žmonių požiūris į transplantaciją?

     - Donoro kortelėmis daugiausiai domisi jauni žmonės – galbūt jų požiūris į save ir aplinkinius šiuolaikiškesnis. Manau, kad auganti karta turi labai teigiamą požiūrį į donorystę ir transplantaciją.

     Jei šnekėtume apie artimųjų sutikimą transplantacijai, maždaug kas penktą donorą prarandame dėl artimųjų atsisakymo – šis skaičius gana pastovus ir nekinta. Potencialių donorų pernai turėjome 88 – vadinasi, tiek žmonių Lietuvoje konstatuota smegenų mirtis. Tų, iš kurių buvo paimti organai – maždaug perpus mažiau. Dažniausiai priežastys vis dėlto medicininės: infekcijos, vėžiniai susirgimai, cukraligė – rimtos ligos, kai nebegalima imti organų.

     - Kokie būna atsisakiusiųjų motyvai?

     - Nepamirškime, kad Lietuva – giminių ir pažįstamų kraštas. Žmonės labai bijo, ką pasakys jų kaimynai. Nors informacija apie donorystę yra saugoma ir neskelbiama, tačiau transplantuojant organus su vienu atveju dirba iki dviejų šimtų žmonių iš ligoninės personalo: gydytojų, slaugytojų, pagalbinio personalo, laboratorijų darbuotojų. O kuo daugiau žmonių, tuo didesnė tikimybė, kad kažkuris iš jų prasitars smalsiems žurnalistams.

     Kartais tai tik į gera, bet žmones gąsdina tai, kad gal kitą dieną pamatys save laikraščiuose. Yra buvę atvejų, kai po tokių publikacijų žmonės buvo pasmerkti savo kaimynų ir giminių: esą, gal organus jie pardavė. Laimė, tai buvo seniai, dabar žmonės jau žino, kad komercinė donorystė Lietuvoje griežtai draudžiama ir neįmanoma.

     Dar viena iš priežasčių yra ta, kad žmonės nežino, ką apie tai manė jų artimasis. O kas, jeigu jis nesutiko, nenorėjo? Neramu, kad elgsiesi prieš jo valią. Todėl ir yra svarbi donoro kortelė. Kita vertus, galima jos ir neturėti, kad tik artimieji žinotų jūsų nuomonę šiuo klausimu. Toks pokalbis jų neįpareigoja, bet kritiniais atvejais reiškia labai daug.

     Kartais nurodomi religiniai motyvai. Nors bent Romos katalikų Bažnyčia labai pasisako už transplantaciją, dovaną kitam žmogui ir tai skatina. Būna, tiesiog pasako, kad negali, širdis neleidžia.

     - Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad toks darbas turėtų būti labai sunkus: kalbėtis su netekties ištiktu žmogumi, kad skubiai priimtų sprendimą. Ar šis darbas labai sunkus psichologiškai? O gal džiaugsmas, kai kažkas pagyja, atsveria jo sunkumą?

     - Su giminėmis šneka ne tik transplantacijos koordinatorius: ši pareiga tenka ir reanimatologams, ir klinikos vadovui. Iš tiesų, tai yra sunku. Kai šneki su išsilavinusiu žmogumi, jis geriau supranta, ką jam sakai ir priima informaciją palyginti ramiai. Bet pasitaiko, kad žmonės sureaguoja labai jausmingai ir natūralu, kad tos emocijos paveikia – mes juk irgi žmonės. Tada būna tikrai sunku.

     Kaip ir tada, kai tenka išklausyti kaltinimus: dažniausiai supranti, kad jie skirti ne tau, bet labai sunku nepriimti asmeniškai. 

     Nepaisant to, gerokai sunkiau yra reanimatologams. Jie dirba tik su donorais, nemato po transplantacijos pasveikusių žmonių, negauna to teigiamo atgalinio ryšio, jausmo, kad štai, nors ir maža dalele, bet prisidėjau prie to, kad tas žmogus vėl būtų sveikas. Vien dėl to jų darbas yra be galo sunkus.

     - O kaip atrodome šiuo aspektu kitų šalių kontekste? Ar lenkiame panašias šalis, o gal kaip tik atsiliekame?

     - Esame maždaug per viduriuką. Yra tokių šalių kaip Ispanija ar Italija, kur transplantacijų labai daug, nes artimųjų sutikimas pagal įstatymus nereikalingas. Jei žmogus būdamas gyvas nepareiškė nesutikimo, laikoma, kad transplantacijos idėjai pritarė. Manau, nuimti šią naštą nuo artimųjų pečių yra puiki mintis – dėl panašių priežasčių Lietuvoje ir atsirado donoro kortelės.

     Yra šalių, kur transplantacijų gerokai mažiau. Latvija ir Estija taip pat neatlieka tokių sudėtingų operacijų, kokias atliekame mes, pavyzdžiui, netransplantuoja organų kompleksų. Mes galime iš karto transplantuoti širdį ir plaučius ar inkstus ir kasą – esame gana toli pažengę.

     - Minėjote džiugų vaizdą, kai matote pagijusį pacientą. Kiek kartų per metus tokį vaizdą galite išvysti?

     - Priklauso nuo to, kas transplantuojama. Širdys Kauno klinikose transplantuojamos trys–keturios. Tada žmonės tikrąja to žodžio prasme išeina sveiki, nors prieš tai gulėjo reanimacijoje.

     Inkstų persodinama apie trisdešimt. Šie pacientai iki operacijos yra gydomi hemodializės procedūromis, taigi jų atveju tai ne gyvybės, o tiesiog gyvenimo kokybės klausimas. Todėl atrenkant pacientus šiai transplantacijai, pirmiausia įvertiname, ar sunki operacija, po kurios reikia slopinti imuninę sistemą, jiems nepakenks.

     - Filmuose transplantacija atrodo labai dramatiškai, romantiškai: artimųjų sutikimas paskutinę minutę, malūnsparniai, besileidžiantys ant ligoninės stogo... Ar Lietuvos transplantacijų kasdienybėje tokios įtampos ir tokių dalykų taip pat esama?

     - Taip, yra ir operatyvumo, ir „specialiųjų efektų“: malūnsparnių ant stogo, policijos ekipažų su švyturėliais... Visai kaip filmuose. Ypač kameros vertas vaizdas, kai transplantavimui imamos kepenys ar širdis: šie organai turi būti persodinti labai greitai, todėl būna, kad kardiochirurgai iš operacinės tiesiog bėgte išbėga, čia pat plėšdami nuo savęs vienkartinius drabužius.

     Jeigu organus reikia skubiai gabenti į kitą miestą, mums padeda aviacija – bet kuriuo paros metu pakeliami malūnsparniai. Kai organus skubiai reikia vežti, geranoriškai pagelbėja policija: lydi ištisas eskortas su švyturėliais. Tokios romantikos, jei galima tai taip pavadinti, darbe iš tiesų yra.

 

Austėja Masiokaitė

„Lietuvos rytas“, 2011-09-21

Atgal  |  Komentarų: 0
Apklausos
Ar žinote, kaip gauti donoro kortelę?
Taip
Ne
Sužinojau šioje svetainėje
Pasirašyk internetu
Donoro kortelė internetu
Socialinis tinklas
Asociacija Donorystė

Reklamuokite taip pat ir savo puslapį
Donoro kortelę turi:
Donoro kortelę yra pasirašę
Rėmėjai ir draugai
LRT
VIP Centras
Vilniaus oro uostas
Eurovaistinė
PrintShop
Studentų farmacininkų draugija
VLmedicina
Reklama
Sapnai.net