 |
Tai tikra šeimos istorija, kviečianti susimąstyti ir nulenkti galvą kilniam šeimos poelgiui.
„Laidotuvių dieną mūsų mieste nebuvo galima nusipirkti boružėlių. Į laidotuves plūstantys žmonės jas tupdė ant gėlių, klijavo ant atlapų. Justina labai mylėjo šį mažytį padarėlį. Dėl to visi norėjo taip su ja atsisveikinti.“ Tokiais žodžiais prasidėjo mūsų pokalbis. Apie iškeliavusį savo vaiką kalbėti yra neapsakomai sunku. Dvidešimtojo gimtadienio nesulaukusi Justina, vienturtis šeimos vaikas, po staigaus ir sunkaus insulto, mirė. Treji metai praėjo nuo tos košmariškos dienos.
„Mes buvome tikros draugės“
Pasakodama, kokia buvo Justina, mama vis susizgribdavo ir esamąjį laiką pakeisdavo būtuoju: „Va, matot, niekaip neišeina kalbėti, kad Justina buvo“. O iš tiesų – kokia ji buvo? „Žinote, aš labai dažnai pagalvoju, kad užauginome mes ją pernelyg gerą. Tikriausiai tokiems žmonės nebūna lengva gyventi? Niekada nelipo kitiems per galvą, nemokėjo skaudinti ar pyktis. Ji buvo nepaprastai komunikabili, linksma, labai sielojosi dėl savo bendraamžių, jei juos ištikdavo nelaimės.“ Justina dažnai prašydavo patarti, ką ji turėtų daryti, kad mamos netekusi jos bendraklasė atsitiestų – ką jai pasakyti, apie ką kalbėtis, kaip kalbėtis. Mama ir dukra labai daug kalbėdavosi – apie viską: knygas, madas, filmus, meilę ir skausmą. „Na, tikriausiai, ji turėjo paslaptėlių, juk taip ir turi būti, tačiau būdamos labai artimos, mes labai daug dalykų aptardavome ir išspręsdavome“, - prisimena mama. – Justina turėjo labai daug draugų – kai į laidotuves ėjo jaunimas, čia galėjai pamatyti labai skirtingų jaunų žmonių – Justina labai mokėjo bendrauti“.
Tada norėjau, kad tai būtų telefoniniai sukčiai
Netikėta žinia apie susirgusią dukrą mamą pasiekė autobuse – ji vyko į komandiruotę, jau buvo pervažiavusi Lenkiją. Pyptelėjus mobiliajam telefonui, perskaičiusi žinutę, mama akimirką suabejojo, ar tai nebus telefoniniai sukčiai. Žinutė buvo pasirašyta Justinos draugės vardu: „Paskambinkite, jūsų dukrai atsitiko nelaimė“. Abejonę stiprino ir bendrakeleivių pritarimas, kad tai tikriausiai nusikaltėlių darbas. Tačiau draugės pasirašytas vardas kėlė nerimą. „Paskambinusi, sužinojau, kad Justina ligoninėje, kad atsitiko kažkas labai rimta ir turiu grįžti namo“. Moters kolegos pasirūpino, kad ji lėktuvu skubiai pasiektų Vilnių.
„Ligoninėje gydytojai paaiškino, kas atsitiko – galvoje plyšo aneurizma, išsiliejo kraujas į smegenis. Iki tol niekada nebuvo tekę girdėti tokios diagnozės, galvojome, kad insultas ištinka tik gerokai vyresnius. Niekada nesiskundusi sveikata, Justina ir tą vakarą su drauge pažiūrėjo filmą ir nuėjo miegoti. Rytą draugė nubudo, tačiau Justinos prižadinti negalėjo.“
Nežinia ligoninėje
Sėdėdami už operacinės durų, tėvai paskendę maldoje ir viltyje, laukė stebuklo. Po dviejų operacijų operavęs chirurgas pasakė, kad prognozė nieko gera nežada. Mama, išgirdusi gydytojo žodžius, kad jie daugiau nieko nebegali padaryti, paklausė: „O mes galime kam nors padėti?“ Šių žodžių gydytojas nesuprato. Jis vėl ėmė aiškinti, kokie pažeidimai yra smegenyse, kad nutrūkusios kraujotakos atstatyti nepavyko, mama perklausė: „Ar Justina gali padėti kitiems?“ Atsisukusi į savo vyrą, ji paklausė jo nuomonės – ar jis pritartų organų donorystei. Gydytojas sutrikęs žiūrėjo į abu tėvus ir nedrąsiai tarstelėjo: „Mes neišdrįsome su jumis apie tai kalbėti“. Taip, donorystei Justinos organai tiko – ji buvo sveika jauna mergina. „Kai po keleto mėnesių iš Nacionalinio transplantacijos biuro gavome laišką, kuriame buvo parašyta, kad Justinos organai į šeimas grąžino tris jaunus žmones, dviems sugrąžinta akių šviesa, supratome, kad tai ir yra didžiausia gyvenimo dovana kažkam, kurią pati Justina būtų norėjusi dovanoti. Tai buvo pats tauriausias jausmas, tada mus aplankęs. Mes tikrai nesuklydome. Nors tuo nė akimirką nebuvome sudvejoję“.
Artimųjų reakcijos
 Mirus Justinai, gedinčiųjų tarpe buvo ir abi močiutės – pagyvenę žmonės, kuriems organų donorystė yra sunkiau suvokiama, tiesiog jie mažiau apie tai žino ir kalba. Kaip jos sutiko jūsų apsisprendimą? „Mes savo artimiesiems tai pasakėme paprastai – pažindami savo vaiką, galvojame, jog ji to būtų norėjusi“. Visi artimieji tas dienas buvo maldoje, kad pavyktų organus išlaikyti gyvybingus, kad jie liktų gyventi. „Kai visai neseniai dalyvavau viename renginyje ir pamačiau, kad žmonės vaikšto su ženkliukais „aš gyvenu dėka persodintų kepenų“, „aš gyvenu dėka persodintos širdies“, „aš gyvenu dėka persodinto inksto“, pagalvojau – juk gali būti, kad čia yra ir dalelė mūsų Justinos. Buvo labai gera matyti tuos žmones“.
Gelbsti malda
„Mirtis – ne pabaiga. Ši tiesa mus palaiko, mus guodžia ir suteikia jėgų. Dievas viską gyvenime sutvarko taip, kad galėtum po tokių tragedijų išlikti.“ Klausant moters, palaidojusios savo vaiką, dažnai drėko akys. Kai pabandai bent akimirką įsivaizduoti, kas darosi tokios šeimos širdyje, negali neverkti. „Žinoma, ką jautėme, gali suprasti tik tas, kas yra išgyvenęs tokią netektį. To apsakyti neįmanoma. Bet žinokite, mums verkti nepavyksta. Kai rodos, kad ašaros pliūptels nevaldoma rauda, tarsi kažkas ateina iš nugaros ir delnais švelniai bet tvirtai apkabina kaklą, tarsi uždrausdamas verkti. Aš jaučiu, kad mūsų dukra mums neleidžia verkti.“
Artėjant vėlinėms, uždekime žvakelę ir donorui
Trečius metus ant Justinos kapo per vėlines plevens žvakės. Daug bus lankančių jos kapą. „Mūsų parapijos kunigai labai gražiai meldžiasi už mirusiųjų vėles, už donorus, padovanojusius gyvenimą sunkiai sergantiems, sukalba maldą ir už Viešpatyje užmigusią Justiną“, - sako moteris, žiūrėdama į langu tekantį lietų.
Šį pasakojimą pradėjau rašydama apie boružes. Šis Justinos mylimas vabaliukas – mamos ir visos šeimos simbolis, leidžiantis jausti Justiną. „Ir dabar ant jos kapo dažnai randame gėlės žiedą su tupinčia boružėle. Ir paminklą pastatėme, boružės formos. Atėjusių aplankyti jos kapą, pievelėje laukia iš lietuviško akmens nukalta boružėlė. Dabar ir mano automobilyje gyvena boružėlė. Aš jaučiu, kad mūsų dukra taip būna kartu su mumis“, - švelniu rankos judesiu mama paliečia ant krūtinės įsegtą boružės formos sagę.
Mūsų šalyje donorystei apsispręsti gali pats žmogus. Jei to nėra padaręs, apie galimybę po mirties organus paaukoti transplantacijai, turi nuspręsti mirusiojo artimieji. Kai miršta labai jaunas žmogus, skaudžios netekties akivaizdoje tėvai gali pritarti donorystei – dovanoti organus kitų gyvybėms gelbėti. Prieš trejetą metų tėvai sutiko paaukoti mirusios Justinos organus transplantacijai.
Rasa Pekarskienė
Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM, 2012-11-01
|
|
