 |
Norėdamas pagerbti Irenos Matijošaitienės atminimą jos sutuoktinis Visvaldas Matijošaitis įkūrė savo žmonos vardo fondą, kuris puoselės donorystės idėją. Fondo įkūrėjai tęs I. Matijošaitienės pradėtus darbus, prisidės gelbėjant kitų žmonių gyvybes.
„Šeimoje kalbėdavome ne tik apie gyvenimą, bet ir apie mirtį I. Matijošaitienės noras dalintis gyvybe buvo žinomas ir man, ir kitiems mūsų šeimos nariams. Buvome susitarę, kad jei aš pirmas būčiau iškeliavęs Anapilin, ji būtų pasielgusi su manimi taip pat. Mes apie mirtį kalbėdavomės su šypsena, be baimės“, – kalbėjo V. Matijošaitis.
Lietuvos transplantologų asociacijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pilvo chirurgijos–transplantologas doc. Vitalijus Sokolovas sakė, kad visuomenei Lietuvoje vis dar trūksta informacijos apie donorystę, esą apie šią sritį gausu mitų.
V. Matijošaitis sakė, kad šeimos pinigai bus naudojami švietėjiškai veiklai. Vyro teigimu, fondas užsiims ne tik donorystės idėjos skleidimu, bet ir socialinėmis veiklomis.
Siekiant gerinti organų transplantologiją Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos transplantologų asociacija, kuri subūrė šalies medikus, tiesiogiai dalyvaujančius transplantacijos procese, prie šios asociacijos veiklos prisijungs ir I. Matijošaitienės fondas.
„Didelius darbus visada lengviau nuveikti susitelkus visiems kartu. Mūsų asociacija užsibrėžusi palaikyti glaudžius ryšius su visomis šalies sveikatos institucijomis, su jomis bendradarbiauti sprendžiant su donoryste susijusias problemas“, – kalbėjo V. Sokolovas.
Inkstų persodinimo pradininkas Balys Dainys teigė, kad transplantacija savaime negalima, reikia turėti donorų.
„Norėdami išgelbėti gyvybę mes turime turėti donorų. Deja, šiuo metu nėra kito būdo gauti organų, kaip donorystė, tad donorystės idėjos puoselėjimas itin svarbus“, – kalbėjo B. Dainys.
Prof. B. Dainys: „Reikia galvoti apie sėklidžių ir kiaušidžių transplantaciją“
Prof. B. Dainio įsitikinimu, Lietuvoje atliekama vis dar nedaug transplantacijų, tačiau nėra šalies, kurioje donorų organų pakaktų visiems.
„Lietuvoje daugėja žmonių, sutinkančių paaukoti savo artimųjų organus, tačiau kitose šalys tokios operacijos dažnesnės. Pavyzdžiui, Ispanijoje ši problema sprendžiama itin gerai“, – kalbėjo profesorius.
Lietuvoje 1970 metais buvo persodintas inkstas, 1987 metais – širdis, vėliau kepenys, ragena, širdies plaučių komplektas, vis dėlto Lietuvoje neatliekama itin plačiai pasaulyje paplitusių transplantologinių operacijų.
„Lietuvoje neatliekamos galūnių (rankų, kojų) transplantacijos. Nedaromos veido, gimdos transplantacijos. O Švedijoje persodinus gimdą moteris susilaukė vaikų“, – pasakojo profesorius. Profesorius pastebėjo, kad Lietuvoje neatliekamos ir itin reikalingos sėklidžių bei kiaušidžių transplantacijos.
V. Sokolovas: „Donorus ruošia tik entuziastai“
Lietuvoje donorus ruošia tik entuziastai, kadangi už šį darbą jie negauna papildomo užmokesčio, o tik didelį psichologinį krūvį. Esą donorą ruošiančiam gydytojui tenka visą naktį bendrauti su žmonėmis, įtikinti juos paaukoti donorą.
„Psichologai ruošia gydytojus pokalbiui su žmonėmis, pataria, kada su jais negalima kalbėti apie donorystę, tačiau gydytojų, ruošiančių donorus, nėra itin daug dėl menkai apmokamo darbo ir didelio psichologinio krūvio“, – pasakojo gydytojas.
Nacionalinio transplantacijos biuro komunikacijos skyriaus vedėjos Rasos Pekarskienės teigimu, šiandien transplantacijos operacijų laukia per 500 ligonių. Vis dėlto kasmet padaroma tik per 150 operacijų. Lietuvoje sutikimus po mirties dovanoti savo organus pasirašę kiek daugiau nei 16,5 tūkst. žmonių, tai nesudaro nė 1 proc. visų šalies gyventojų.
Vytautas Valentinavičius
Lrytas.lt, 2013-04-16
|
|
