Tomis dienomis, kai tauragiškė Vida Stonienė apraudojo mirusį savo sūnų Giedrių, septynių žmonių akis vilgė džiaugsmo ašaros. Jiems, sergantiems sunkiomis ligomis, atiteko 38 metų tesulaukusio V. Stonienės sūnaus širdis, kepenys, kasa, inkstai ir ragenos. Žinia, kad dalelė Giedriaus – dar gyva, motinai malšina netekties skausmą.
Penkis vaikus užauginusi 59 metų V. Stonienė nežino, kam buvo persodinta Giedriaus širdis, inkstai ar ragenos – gydytojai to neskelbia, nes tai draudžia įstatymai. Tačiau juk niekas neuždraus žmonėms kalbėti. V. Stonienė atsitiktinai sužinojo, kad vienas inkstas atiteko septyniolikamečiam vaikinui, o širdis – moteriai.
„Norėčiau susitikti su žmogumi, kurio gyvybę išgelbėjo mano sūnaus Giedriaus širdis, ir paklausyti, kaip ji plaka“, – neslėpdama ašarų kalbėjo sūnų praradusi V. Stonienė.
Elektrėnuose su drauge Rūta ir jųdviejų penkiamečiu sūnumi Matu gyvenusį vyriausiąjį jos sūnų Giedrių Jankevičių spalio viduryje netikėtai pakirto insultas. Prieš tai keletą mėnesių jam skaudėjo galvą, tačiau tikrintis sveikatos vyras neskubėjo.
Vienoje Vilniaus spaustuvėje dirbęs Giedrius spalio 16 dieną grįžo iš darbo namo ir pasijuto ypač blogai. Rūta paragino draugą vykti pas gydytoją, tačiau vyras išgėrė vaistų ir pasiliko namuose. Kelios valandos po vidurnakčio jis atsibudo ir paprašė iškviesti greitosios pagalbos medikus.
Medikė suleido vaistų. Rūta pamasažavo galvą, ir Giedrius nurimo. Tačiau netrukus ėmė kliedėti. Į Elektrėnų ligoninę nugabentas ligonis prarado sąmonę. Ryte medikai jį skubiai išvežė į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas.
Šeštą valandą ryte V. Stonienę iš patalo prikėlė Kaišiadorių rajone gyvenančio 31 metų sūnaus Donato skambutis.
„Kai jis pasakė, kad Giedrius ligoninėje, užgniaužė kvapą. Net negalėjau pravirkti. Tik po valandos paskambinau dukrai Jurgitai, o Donatas apie nelaimę pranešė jaunėlėms Rasai ir Agnei“, – prisiminė moteris.
Giedriaus draugė Rūta ir brolis Donatas pirmieji apsilankė sostinės ligoninėje. Nors Giedrius gulėjo užmerktomis akimis, jam riedėjo ašaros. Jis mėgino Rūtai paspausti ranką.
Kai po kelių valandų motina su viena dukterų įėjo į palatą, vyresnėlis gulėjo nejudėdamas. Jis karščiavo. V. Stonienė sužinojo, kad į sūnaus galvos smegenis išsiliejo kraujo, jį ištiko trečiojo laipsnio koma. Gydytojai neteikė didelių vilčių, kad jis išgyvens.
Tą patį vakarą pas brolį apsistojusi V. Stonienė paprašė internete paieškoti informacijos apie trečiojo laipsnio komą. Paaiškėjo, kad galimybės, jog Giedrius atsigaus, nėra.
„Bet viltis vis tiek ruseno. Visą naktį galvojau tik apie tai, kad Giedrius bent kiek sujudėtų“, – pasakoja V. Stonienė.
Ryte motinai paskambinęs Donatas pranešė, kad medikai prašo kuo skubiau atvykti į ligoninę. Važiuodama į Vilnių, Vida su vaikais visą kelią braukė ašaras. Kažkuris jų ištarė, kad turbūt bus prašoma paaukoti Giedriaus organus. Šeima nusprendė tai padaryti, tuo labiau, kad prisiminė, jog ir Giedrius kažkada yra teigiamai kalbėjęs apie donorystę.
„Kai nuėjau pas jį į palatą, nežinojau, kad sūnų matau paskutinį kartą. Jis gulėjo nejudėdamas, nebekarščiavo“, – paskutinį pasimatymą su sūnumi prisiminė Vida.
Netrukus Giedriaus artimuosius gydytoja pakvietė į kabinetą. Ji pasakė, kad naktį buvo sustojusi širdis. Ją atgaivino elektros šoku. Gydytoja paaiškino, kad vyro smegenys žuvusios, nebėra jokių refleksų, niekas jo nebeišgelbės.
„Galiausiai gydytoja su ašaromis akyse paklausė, ar galėtume paaukoti organus. Ji paaiškino, kad kitas medikų konsiliumas bus po 12 valandų, per šį laiką sūnus gali mirti, todėl apsispręsti reikia greitai. Užpildžiau dokumentą, kad sutinku paaukoti sūnaus širdį, kepenis, kasą, inkstus, ragenas. Gydytojos dar paklausiau, ar galėsiu sužinoti, kokiems žmonėms tai atiteks. Sužinojau, kad atskleisti šią informaciją draudžia Donorystės įstatymas“, – pasakojo V. Stonienė.
Spalio 19-ąją Giedrius buvo išgabentas į operacinę. Kitose operacinėse jau laukė ligoniai, kuriems tiko vyro organai. Transplantologai pradėjo darbą.
Po kelių dienų vyro palaikai atgulė į šeimos kapą Tauragės rajone, Papušynės kaime. Jame palaidoti Giedriaus seneliai, tėvas, daugiau kaip prieš tris dešimtmečius žuvęs eismo įvykio metu. Laidotuvėse dalyvavo ir buvusi Giedriaus žmona su dvylikamečiu sūnumi Roku. Artimieji laidotuvėms įrėmino besišypsančio vyro nuotrauką.
„Kam žmogų prisiminti mirusį – geriau, kai akyse jis stovi gyvas“, – ištarė Vida.
Įmonėje „Netmark“ pramoninių tinklų gamybos pamainos meistre dirbanti tauragiškė dabar parskubėjusi namo pirmiausia uždega žvakutes, įjungia muziką, kurios klausydavosi Giedrius. Tada moteris sėda prie kompiuterio ir kaskart peržiūri sūnaus laidotuvių nuotraukas.
„Sakoma, kad negalima verkti artimo, nes jo siela neturi ramybės. Bet aš negaliu neverkti. Jaučiu neišmatuojamą beviltiškumą, o širdį lyg akmuo slegia skausmas“, – susigraudinusi kalbėjo moteris.
Ją vis dar kankina abejonės, ar gerai pasielgė, sutikdama paaukoti sūnaus organus. Ypač tauragiškę stiprina palaikymo žodžiai. Vis dėlto ji neišvengė apkalbų. Pikti liežuviai plakė, esą moteris sūnaus organus pardavusi, siekdama praturtėti.
„Nesijaučiu didvyrė. Nusprendžiau taip pasielgti, kad tie žmonės, kurie turės mano sūnaus organus, jaustų didžiulį laimės antplūdį. Linkiu, kad jie ilgai gyventų“, – kalbėjo moteris, septyniems nepažįstamiesiems dovanojusi naują viltį.
* * *
Skaičiai ir faktai
* Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, artimieji dažniau pritaria donorystei nei prieštarauja. Paaukoti mirusio žmogaus organų šiemet nesutiko 28 proc. kalbintų artimųjų. 2002-aisiais prieštaravo 48 proc.
* Lietuvoje kaupiami asmenų, sutinkančių arba nesutinkančių, kad po mirties jų audiniai ar organai būtų panaudoti transplantacijai, duomenys.
* Spalio 31-osios duomenimis, šiemet 64 ligoniai sulaukė inksto (dar 7 persodintas gyvo donoro inkstas), 6 – širdies, 5 – kepenų, 2 – plaučių. Vienam persodinta širdis ir plaučiai, trims ligoniams – kasa ir inkstas.
* Pagerėjusia gyvenimo kokybe džiaugiasi 52 ligoniai, kuriems buvo persodinta ragena.
* Tačiau dar daugiau ligonių laukia operacijų. Rageną persodinti reikia 283 Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, inksto laukia 229, kepenų – 33, širdies – 30, plaučių – 3. 22 žmonių gyvybę išgelbės tik kasos ir inksto persodinimas, 11 – širdies ir plaučių.
* Kai kuriose kitose šalyse kaupiami tik asmenų, nesutinkančių po mirties paaukoti savo organų, duomenys. Jeigu žmogus nėra pareiškęs tokios valios, laikoma, kad po mirties jis gali tapti donoru.
* Pasirašydamas sutikimą po mirties tapti organų donoru žmogus gali pažymėti, kokius organus sutinka dovanoti – bet kuriuos, visus, išskyrus tam tikrus arba tik tam tikrus. Apie audinių ar organų tinkamumą transplantacijai gydytojai sprendžia tik po žmogaus mirties. Savo nuomonę galima bet kada pakeisti.
Erika BARONAITĖ
„Lietuvos rytas“, 2009-11-21
|
