 |
Organų donorystė – be galo kilnus, altruistiškas ir tam tikra prasme dviprasmiškas procesas, balansuojantis tarp dviejų gyvenimo epizodų – gyvenimo ir mirties. Žmogus gali pats išreikšti savo sutikimą tapti organų donoru po mirties, o jei to padaryti nespėjo – šis sprendimas tenka mirusiojo artimiesiems. Jie sunkią akimirką gali suteikti šansą gyventi kitam žmogui ˗ tam, kuris be naujo organo nebeturi vilties, kuriam tokia dovana reikštų gyvenimą.
Asmuo tampa potencialiu donoru, ištikus smegenų mirčiai. Jei šis asmuo buvo pareiškęs sutikimą organų donorystei po mirties, arba jo artimieji sutinka dovanoti velionio organus, asmuo vis dar yra potencialus donoras. Trūksta dar vienos sąlygos, kad jis taptų efektyviu donoru - jo organai turi atitikti nustatytus reikalavimus, ir turi būti persodinti transplantacijos laukiantiems pacientams (recipientams).
Donoro patvirtinimas ir bendroji tvarka
Jei ligoninėje atsidūrusiam žmogui buvo atliktos visos numatytos gaivinimo procedūros, ir vis tiek nepavyko atkurti smegenų kraujotakos, bet kvėpavimą ir organizmo kraujotaką dar galima palaikyti aparatūros ir medikamentų pagalba, konstatuojama smegenų mirtis. Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) prie SAM komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė pasakoja, kad žmogaus mirties faktui patvirtinti yra kviečiamas trijų gydytojų konsiliumas, jie atlieka kelių rūšių tyrimus nustatytu intervalu, ir tik tada patvirtina asmens mirtį.
„Kai konstatuojama smegenų mirtis, ligoninės gydytojas anesteziologas reanimatologas praneša budinčiam NTB koordinatoriui apie įvykusį faktą ir prašo patikrinti Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre, ar būdamas gyvas asmuo buvo pasirašęs sutikimą donorystei po mirties. Jei tokio sutikimo nėra, dėl organų dovanojimo transplantacijai klausiama mirusio žmogaus artimųjų sutikimo. Pagal Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės įstatymo nuostatas, sutikimą gali duoti: sutuoktinis, pilnamečiai vaikai, tėvai, broliai ar seserys. Tik gavus raštišką artimųjų sutikimą, pradedamas donorystės procesas“, – pasakoja R. Pekarskienė.
Gavus sutikimą, mirusio žmogaus organai pradedami intensyviai ruošti donorystei: „Palaikoma kraujotaka, kraujospūdis, skysčių balansas, širdies veikla ir kvėpavimas. Taip pat, ruošiant donorą operacijai, atliekami įvairūs tyrimai“, – pasakoja Kauno klinikų Transplantacijos centro koordinatorė dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė.
Medikė priduria, kad organų vežimas donorystei į Kauno klinikas ar Vilniaus Santaros klinikas yra vykdomas pagal šiuo metu galiojančią tvarką. „Jeigu donoras yra Kauno apskrities ligoninėje, inkstai ir ragenos transplantuojami Kauno klinikose, jeigu donoras yra kurio kito Lietuvos miesto ligoninėje, inkstai keliauja į Vilniaus Santaros klinikas“, – pasakoja gydytoja nefrologė. – Kiti organai, nepriklausomai nuo to, kuriame mieste atsiranda donoras, keliauja ten, kur yra labiausiai reikalingi.“
Transplantacijos centro koordinatorė priduria, kad širdis ir kepenys persodinami pagal bendrą visos Lietuvos laukiančiųjų sąrašą, ir atsižvelgiama į laukimo laiką, paciento būklę bei kitus kriterijus. „Toks yra bendras susitarimas ir tvarka, kurios dabar laikomasi. Tarkim, plaučiai transplantuojami tik Kaune, todėl nesvarbu, kur organas atsirastų, jis bus vežamas į Kauną. Na, o kasos ir inksto kompleksas – bet kokiu atveju į Vilnių, nes tik ten gali būti vienu metu transplantuojami abu organai“, – organų donorystės proceso tvarką pasakoja dr. S. Kybartienė-Mačiulaitė.
Recipiento parinkimo kriterijai
Konkrečiam žmogui donoro organas parenkamas taip, kad būtų tinkamas pagal medicininius, fizinius ir imunologinius donoro bei recipiento duomenis. NTB kaupia informaciją apie kiekvieną persodinimo operacijos laukiantį asmenį, todėl kaskart, kai dovanojamas organas, vyksta donorystės ir transplantacijos proceso koordinavimas. „Atsiradus donoro organui, pagal nustatytus kriterijus iš visų transplantacijos laukiančiųjų sąrašo yra sudaromas naujas sąrašas pagal donoro ir recipiento medicininių rodiklių sutapimą bei tinkamumą. Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus ir laikantis nustatytų kriterijų, parenkami laukiantys recipientai, kuriems teikiamas pirmumas pagal ligos sunkumą ir transplantacijos laukimo laiką. Galutinį sprendimą dėl donoro organo transplantacijos konkrečiam recipientui priima gydytojų konsiliumas“, – pasakoja NTB komunikacijos vedėja.
R. Pekarskienė pasakoja, kad kiekvieno organo parinkimo kriterijai yra skirtingi. „Pavyzdžiui, kepenų gavėjas parenkamas pagal ligos sunkumą ir laukimo sąraše laikotarpį. Šio organo transplantacijai svarbi kraujo grupė, Rh faktorius, ūgis, svoris. Kepenims yra taikoma MELD vertinimo skalė, t.y. ligos sunkumas vertinamas balais. Vadovaujantis šiais rodikliais ir parenkamas recipientas“, – atrankos kriterijus vardija NTB atstovė.
Medicinos praktikoje pasitaiko ir išimčių. Itin sunkios būklės ligoniai įtraukiami į skubių recipientų sąrašą. „Įtraukimo į skubių recipientų sąrašą kriterijai taip pat yra skirtingi ir priklauso nuo konkretaus organo. Tarkime, inkstų skubaus recipiento kriterijaus nėra, o štai kepenų, širdies ar plaučių – gali būti. Šie recipientai bus sąrašo pradžioje“, – pasakoja NTB komunikacijos vedėja R. Pekarskienė.
Recipiento atrankos ypatybės
Kai yra gautas artimųjų sutikimas naudoti mirusiojo organus transplantacijai, koordinatorius atvyksta į ligoninę ir paima donoro kraujo mėginį, kurį nuveža į Vilniaus Santaros klinikose esančią imunologijos laboratoriją. Čia saugomi visų Lietuvos laukiančių recipientų kraujo serumo pavyzdžiai.
„Jei renkami inkstų recipientai, pagal kraujo tyrimus žiūrima, kurių asmenų imunologinis suderinamumas su donoru geriausias, tada sudaromas jų sąrašas. Tas sąrašas keliauja į Transplantacijos centrą Kaune arba Vilniuje, priklausomai nuo to, kur yra donoras. Budintis gydytojas pagal sąrašą skambina pacientams ir kviečia juos atvykti galimai transplantacijai. Jei pacientai tuo metu serga ar turi kitų sveikatos problemų, toliau ieškoma tinkamų recipientų“, – pasakoja medikė.
Pasak dr. S. Kybartienės-Mačiulaitės, taip atrenkami 6 pacientai, po 3 potencialius kiekvieno inksto gavėjus. Jiems atvykus į ligoninę atliekami įvairūs kraujo ir instrumentiniai tyrimai, stebimos dar tikslesnės imunologinės kryžminės reakcijos, tiriama, kad nebūtų praleista infekcijų, onkologinių susirgimų ar kraujavimo. Tuomet, pasak medikės, pagal gautus duomenis sudaromas galutinis sąrašas.
„Sąrašas formuojamas atsižvelgiant į imunologinį suderinamumą, laukimo laiką ir tai, ar neatsirado kontraindikacijų. Asmenims, esantiems naujo sąrašo viršuje, ir persodinami inkstai. Papildomą balą greitesnei transplantacijai gauna vaikai“, – sako dr. S. Kybartienė-Mačiulaitė.
Galima pasidžiaugti, kad vis daugiau žmonių sutinka po mirties padovanoti organus transplantacijai, todėl šiandien sergantiems asmenims laukti tenka kur kas trumpiau nei prieš penketą metų. Gerai ir tai, kad dializių procedūros darosi vis kokybiškesnės, ir laukiantiesiems donorų organų teikia galimybę gyventi kokybiškesnį gyvenimą.
Ieva Meškauskaitė
|
|
